Paskutinįjį kadencijos video sezoną pradėsiu nuo sveikinimo. Ir tai suprantama – šiandien rugsėjo pirmoji, diena, kurios laukdavau visą savo gyvenimą, ir kai buvau mokinukė, ir kai į auditoriją ar į klasę mokykloje ėjau kaip dėstytoja ar mokytoja. 

Didžiausias komplimentas man iki pat šios dienos ir, matyt, iki tol, kol mirsiu, yra kreipinys mokytoja. Taip mane ir šiandien šaukia daugybė žmonių, kartais net tie, kurių nemokiau, bet kurių vaikai buvo mano mokiniai.

Esame susiję vienas su kitu 

Tuo labai didžiuojuosi. Labiausiai iš visų darbų, kuriuos kada esu dirbusi, didžiuojuosi tuo, kad dirbau mokykloje ir mokiau vaikus mąstyti.

Pabrėžiu, būdama ekonomikos mokytoja, mokiau mąstyti ir vertinti visokias nesąmones, kurias po gražiu ekonomikos vardu pakiša visokio plauko neišmanėliai.

Mokiau skaičiuoti ir vertinti kiekvieno darbo vertę. Mokiau suprasti, kaip tampriai jau keletą tūkstančių metų esame susiję vienas su kitu, nes kažkada gilioje senovėje išmokome pasidalyti darbais.

Kalbėjau ir apie tai, kad sunkiausias darbas yra sutarti, ką realiai reiškia atlyginti kiekvienam sulig jo darbo indėliu.

Tai jau tikrai itin sudėtinga moralės problema ir rimtas iššūkis visuomenei, kuri renkasi socialiniai jautrų pavidalą.

Strėles kreipti ten, kur ir gimsta bėdos

Kodėl tai dabar primenu? Priežastis paprasta. Nors nemalonu, turiu pasakyti, kad man labai gėda dėl dalies – tikiuosi labai menkos dalies mokytojų, kurie šaukia į absoliučiai beprasmę kovą. Kalbu apie būsimo streiko organizatorius ir dalyvius. 

Streikas, vertinant bendrai, yra normali, o neretai tiesiog puiki darbo konfliktų sprendimo priemonė. Tiesa, pozityvių rezultatų galima sulaukti tik tokiu atveju, kai abipus derybų stalo sėdi tie, kurie tikrai žino, ko nori, ir suvokia savo pageidavimo ribas. 

Vis dėlto dėl to naujo rugsėjo viduryje šaukiamo streiko ir pikta, ir gėda.

Prieš kelias dienas skambinau Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkui Andriui Navickui. Kalbėjome. 

Su profsąjungiečiu kalbėjau apie streiko prasmę ir logiką bei tai, kad norėdami gauti realų rezultatą, o ne tiesiog parėkauti ir beprasmiškai pagąsdinti, mokytojai privalo savo strėles kreipti ten, kur ir gimsta jų bėdos. Atrodė, kad jis tai supranta. Kaip rodo faktai, buvau naivi. 

Mokesčių sistema nepalieka galimybės

Mokytojų, kaip ir daugybės kitų Lietuvos viešojo sektoriaus žmonių, algos, yra neadekvačios jų darbo prasmei ir sudėtingumui ne todėl, kad koks nors ministras ar ministrė nenori mokytojams atsilyginti sulig jų darbu, o todėl, kad esama Lietuvos socialinio modelio struktūra ir pirmiausia jos mokesčių sistema nepalieka jokios galimybės tokiems pokyčiams. 

Kai A. Navickas dėsto nesuprantantis, kodėl premjerė streiką planuojančių pedagogų reikalavimus vadina nerealistiniais, gėda ne už premjerę, kuri tiesiog konstatuoja faktą, o už profsąjungos veikėją. 

Mokytojų atlyginimus galima pakelti tik tokia suma, kuri realiai bus biudžete. Pažadėti galima ką tik nori, bet jeigu nors porą metų mokeisi matematikos, tai supranti, kad niekas iš niekur neatsiranda.

Kai kokia nors eilinė blinkevičiūtė pakelia pensijas iš skolintų lėšų, ateityje tas pensijas reikia mažinti ta suma, kuri būtina skolai dengti. 

Kad būtų pinigų biudžete, o viešasis sektorius būtų adekvačiai finansuojamas, mokesčiai turi būti tokie, kurie leistų atlyginti už darbą visiems, kurie dirba visuomenei svarbiausius darbus – gydo, moko, slaugo, kuria naujas mokslo teorijas, rašo įstatymus ar juos įgyvendina.

Riebiausios kiaulės ganosi ūkininkų laukuose

Lietuvoje surenkamos mokesčių sumos yra apgailėtinai menkos, palyginus su tomis lėšomis, kurios būtinos visiems Konstitucijoje sudėliotiems pažadams vykdyti.

Ir čia yra ta bėda, kurią kas jau kas, bet tie, kurie moko vaikus ir augina ateities Lietuvą, privalo suvokti.

Taigi, pirma, gali kas tik nori streikuoti ir kaip tik nori streikuoti, atlyginimai realia verte nekils, jeigu išliks dabartinis mokestinis gyvulių ūkis, kur riebiausios kiaulės ganosi ūkininkų laukuose. Įvertinus visas skiriamas lengvatas šis sektorius praktiškai nemoka jokių mokesčių. 

Ir žinote kodėl? Todėl, kad jis, priešingai nei mokytojai, už savo interesus kovoja ten, kur ir reikia kovoti. 

Esu tikra, jog tada, kai eilinis navickas, kuris sakosi atstovaujantis mokytojams, puola švietimo ministrą ar premjerę, jis tikrai nesitiki algų padidėjimo. Jis galvoja ne apie mokytojus ir jų bėdas, o apie savo ateitį poste. 

Mažiausiai jaudina gerovė

Kai koks nors gerovės prezidentas iš Daukanto rūmų žadėjo padaryti mokytojus prestižinės profesijos atstovais ir sukurti gerovės valstybę, jį mažiausiai jaudino mokytojai ir gerovė.

Ji domino galimybė būti prezidentu, jo žodžiais kalbant, Konstitucijos personifikacija. 

Galiu tęsti ir tęsti, nes, visi šitie veikėjai, jeigu jų tikslas būtų ne jų pačių, o žmonių, kuriems atstovauja, interesai, jie savo strėles nukreiptų į politines partijas ir Seimą.

Juolab kad kaip tik dabar Seime bandoma priimti bent kažkokią, labai žiauriai nulaižytą, bet vis šiokią tokią mokesčių reformą. 

Tiesiog gėda, kad mokytojai, kaip ir kiti samdomi darbuotojai, kurių pajamose mokesčiai sudaro didžiausią dalį, tyli arba grasina tiems, kurie bando jiems padėti, kai tuo tarpu ūkininkai bei visokie individualia veiklą užsiimantys veikėjai turi pakankamai proto eiti į Seimą ir kovoti ten. 

Reikalauti adekvačios dalies

Jeigu mokytojų profsąjunga tikrai siektų didesnių atlygių mokytojams, jie reikalautų partijų, kad jos didintų mokesčius. 

Jie pasakytų mitalams ir armonaitėms, kad nustotų kliedėti apie ekonomikos skatinimą mokytojų pinigais. 

Jie pareikalautų iš konservatorių nustoti pataikauti ekonominiams beraščiams, užgrobusiems Ekonomikos ministeriją. 

Jie spaustų socialdemokratus, kad tie reikalautų gerokai rimtesnės ir didesnes biudžeto įplaukas generuojančios mokesčių sistemos. 

Jie primintų liberalų sąjūdžiui, kad gal jau laikas nuo trinkelių klojėjų ir kitų visokio plauko statybininkų protegavimo, pasisukti link tų, kurie kasdien moko jų vaikus. 

Reikia spausti visas partijas, ir reikalauti savo adekvačios dalies. Ir tai yra vienintelė kova, kuri gali duoti kokį nors rezultatą.

Nesimoko demokratinės kovos taisyklių

Vis dėlto visoje šioje streiko litanijoje man skaudžiausia tai, kad mokyklose vis dar mokytojų, kuriems patikime savo vaikų galvas, bet kurie ciniškai nesimoko nei matematikos, nei demokratinės politinės kovos taisyklių.

Taigi sunku tikėtis, kad jiems užteiks proto, o gal ir sąžinės, tas žinias perduoti mūsų vaikams. Va čia daug didesnė bėda, nei atlygiai. 

Jaučiuosi turinti teisę kalbėti tai, ką dabar sakau, nes visi mano penkeri mokykloms parašyti vadovėliai buvo rašomi tik todėl, kad padėtų išmokti mąstyti.

Ir jie man neatnešė jokio pelno, neretai vien jiems parašyti reikalingos lėšos buvo beveik tokios pat, kiek galiausia gavau honoraro. 

Dar kartą, ar reikia streiko ir derybų ministerijoje? Manau, kad taip. Naujosios programos, krūvių paskirstymai, vėluojantys vadovėliai tikrai gali būti rimtų debatų su Švietimo ministerijos galvomis objektas. 

Pinigai ant medžių neauga

Bet atlyginimų klausimą sveiko proto turintys ir bent elementariai matematiką mokantys žmonės spręstų kitur.

Kai jau drįsti dirbti mokytoju, turėtum žinoti, kad pinigai ant medžių neauga. Neželia jie ir premjerės kišenėse.