Prieš metus gražiame Lietuvos miestelyje prie jūros gimė kūdikis. Gimimo liudijimo įrašas skelbia, kad kūdikio mama buvo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga.

Kadangi pagal lietuvišką politologijos abėcėlę 2016 metais Ramūno Karbauskio žmonės, sušluoti į sąrašus iš visokių pašalių, sakėsi esą geri, nuoširdūs ir atėję kaltųjų (suprask, konservatorių) bausti, tai logiška, kad tautiniai politologai juos pavadino centro kairės partija, kad ir ką tai reikštų.

Bėda dėl tėvelio

O kai mama iš centro kairės, tai ir kūdikėlis prie anų buvo priskirtas. Taip sakant pagal judėjišką liniją.

Vis dėlto buvo viena bėda. Kairiosios mamytės pagimdyto kūdikio tėvelis garsiai paskelbtas nebuvo, nors įrašai partijos gimimo liudijime teigia, kad centro kairiosios demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ ideologija yra socialinis konservatizmas.

Trumpai kalbant, žalią kairiąją mamytę sugundė politinis konservatorius, garbinantis tradicinės galios struktūras, agituojantis už tradicines vertybes, nacionalinį patriotizmą ir religinių institucijų teisę uzurpuoti viešąją erdvę.

Iš tokios ideologiškai mišrios santuokos gimė labai veiklus kūdikėlis, kuris dar nė bėgioti gerai neišmokęs, jau balsiai kvestionuoja logikos ir argumentavimo pamatus, vis atrasdamas dar nematytų politinių gyvūnų.

Į kovą su liberalia demokratija.

Bene įdomiausias panašios ideologinės šizofrenijos pavyzdys nuskambėjo pernai gegužę, kai partijos lyderis ir jos balsas Saulius Skvernelis, svarstydamas Lietuvos užsienio politikos vertybinius pamatus, pradėjo aršiai kautis su liberalia demokratija.

Pasak S. Skvernelio, tuo metu Seime svarstytame sutarime dėl užsienio politikos „[L]abai brukamos Vakarų liberaliosios demokratijos nuostatos. O kas tai yra, matome dabar konflikte Ukrainoje. Vakarų liberalios demokratijos kai kurios siūlo Ukrainai atiduoti agresoriui savo teritorijas, aplaistytas žmonių, vaikų krauju.“

Jūs ką nors supratote? Klausimas, už kokią demokratiją ir vardan kokios Lietuvos kovoja skvernelitai, atviras.

Aukščiau cituojamai minčiai prieštarautų jau vien tai, kad nuo pirmųjų karo dienų Rusiją tiesioginiai ir netiesiogiai palaikė tik Vengrija, kuri vadina save neliberalia demokratija.

Kita vertus, remiantis tikėjimu iš troškimo, priežastys, kurios lemia kai kurių senųjų Europos valstybių sprendimus dėl dalyvavimo karo veiksmuose formų ir apimties, pateikiamos kaip liberalios demokratijos prigimtinės nuodėmės.

Dingo neatsitikinai

Be abejo, liberali demokratija, kuri išskirtinai akcentuoja teisės viršenybę ir visų lygybę prieš įstatymą, yra tam tikras kompromisas tarp liberalizmo propaguojamų individualių laisvių ir daugumos diktato.

Vien tik daugumos principu paremta demokratija savaime negarantuoja pagarbos mažumoms ir atskirų žmonių teisių. Akcentuodama šiuos momentus liberali demokratija saugo visuomenę nuo „daugumos tironijos“, linkusios virsti autoritarizmo tėvonija.

Kalbant rimčiau, jau pats partijos pavadinimas leidžia manyti, kad būdvardis liberali nuo demokratijos dingo neatsitikinai.

Tai paaiškintų ir partijos lyderių nuolatinį atstovavimą Kinijos autoritarinei sistemai, ir jos pasipiktinimą bet kokiu rimtesniu bendradarbiavimu su liberalią demokratiją išpažįstančiu Taivanu.

Patys nesupranta, ką kalba

Tuo pačiu metu, jau daug metų stebėdama absoliučios daugumos šio politinio darinio vadovų, manau, kad tiek pats jo pavadinimas, tiek jo lyderių kalbos yra prastokai sudėliotų neišlavintų smegenų vaisius.

Dirbdama Seime su kai kuriais jų net esu bendravusi artimiau, tad turiu stiprių abejonių, kad jie patys supranta, ką kalba.

Tos pačios diskusijos dėl Lietuvos užsienio politikos metu, S. Skvernelis dėstė, kad sutarimo projektas „persmelktas nesuprantamų ideologinių nuostatų.“

Ir paaiškino, kad kalbama „apie liberalios demokratijos vertybes, nors demokratija gali būti liberali, konservatyvi: yra demokratija arba ne demokratija.“

Tikėtina, kad minties pradžioje norėta pasakyti, jog demokratija negali būti liberali ar konservatyvi, deja, žurnalistas patingėjo ar nesugebėjo iki galo išsiaiškinti, kas norėta pasakyti.

Neturi politinės šerdies

Antroji S. Skvernelio samprotavimo dalis kreipia link teiginio, kad liberali demokratija šio politiko galvoje nėra demokratijos pavyzdys.

Galite paklausti, o kur link veda visos šios tegul ir labai bendros, bet iš pirmo žvilgsnio išimtinai teorinės įžvalgos?

Pasakysiu atvirai, kol kas aišku tik tai, kad susidūrėme su dariniu, kuris neturi jokios politinės šerdies ir tėra kažkur kažkieno ištartų minčių ir mintukių sumestinis.

Rimčiau pasidomėti tuo, kaip mąsto šio politinės sąjungos vadai ir vadukai įkvėpė keli pastarųjų dienų įvykiai, iš kurių dabar ypatingai noriu akcentuoti absoliučiai neįtikimą partijos lyderio S. Skvernelio pasisakymą vienoje televizijos debatų laidoje.

Prieš keletą savaičių diskutuodamas apie užsienio politiką LRT forume S. Skvernelis griežtai paneigė kada nors kokia nors forma protegavęs Kiniją Lietuvoje.

Jis aiškino, kad niekada net mintyse neturėjęs Lietuvos paskelbti Kinijos vartais į Europą, ir stebėjosi, iš kur oponentai ima tokias mintis.

O dabar truputis istorijos.

Kinai prieš latvius

2017 metų balandis, Lietuvoje vieši Kinijos parlamento pirmininkas.

S. Skvernelis agituoja kinus investuoti į Klaipėdos uostą. Žurnalistams jis aiškina, kad „atkreipėme svečių dėmesį, kad Klaipėdos uostas vienareikšmiškai yra labiausiai augantis Baltijos jūros regione, yra neužšąlantis uostas.“

Be to, tęsia jis, „Lietuvos vyriausybė yra pritarusi ambicingam uosto plėtros ir išorinio jūrų uosto statybų planui, kuris padarys mūsų uostą patrauklesniu užsienio investuotojams.“

Ir galiausiai priduria: „Žinoma, kviečiame ir kinus.“

Negana to, jis dar šmaikštauja, kad, pavykus pritraukti kinus,

sunkiai bus galima kalbėti apie broliukų iš Latvijos uostų rimtesnę konkurenciją.

2017 lapkritis, Budapeštas. Susitikęs su Kinijos premjeru S. Skvernelis agituoja kinus „didinti savo krovinių transportavimą per Klaipėdos uostą ir plėtoti glaudesnį bendradarbiavimą su Kinija finansinių paslaugų srityje, saugių ir pigių atsiskaitymų pagalba aptarnauti Kinijos ir Europos Sąjungos prekybinius srautus. Tai pat žadama aktyviau vystyti bendradarbiavimą e-komercijos srityje.“

Ambasada sugriovė viską

2018 metų liepa, Lietuvos vyriausybė praneša, kad Lietuva s1iekia tapti Kinijos finansinių paslaugų vartais į Europą, o Vilniuje įkurti  finansinių technologijų koordinavimo centrą ir organizuoti aukšto lygio fintech konferenciją.

2021 metų gruodį, kai Pekinas pradėjo šantažuoti Vilnių ir kvestionavo mūsų valstybės teisę patiems priimti sprendimus, S. Skvernelio pavaduotojas Algirdas Butkevičius susitinka su Kinijos ambasados Lietuvoje laikinuoju reikalų patikėtiniu ir apgailestauja,  ad Vyriausybės sprendimas atverti Taivaniečių atstovybę, „sugriovė viską, kas buvo kuriama ir ko buvo pasiekta per pastarąjį dešimtmetį.“

2022 metų pavasaris. S. Skvernelis kategoriškai reikalauja užsienio politikos susitarime korektiškai kalbėti apie Kiniją, jos politinę sistemą ir, žinoma, remti glaudesnius ryšius su komunistine šalimi. Priešingu atveju grasina sutarimo nepasirašyti.

2023 metų sausis. Tas pats S. Skvernelis drąsiai dėsto, kad “[N]iekada Kinijos investicijos nebuvo laukiamos. Dar daugiau galiu pasakyti – Kinija turėjo labai aiškiai suformuluotą tiek mano Vyriausybės, tiek ankstesnės Vyriausybės poziciją, tiek tą poziciją deklaravo ir tuometinė šalies prezidentė, kad mums nereikia Kinijos investicijų. Ir ne tai, kad nereikia – jos draudžiamos į strateginę infrastruktūrą”. [Nuoroda į Europos žinias, stenograma]. 

Kulinarinės mišrainės

Jeigu Lietuvoje būtų nors vienas save gerbiantis politikos žurnalistas, jis vos per kelis interviu visuomenei parodytų, iš kokių tarpusavyje nedarančių ingredientų yra pagamintos panašios ideologinės mišrainės, ir primintų, kas būna, kai vartoji nepatikrintus kulinarinius eksperimentus.

Jeigu turėtume nors kelis rimtai dirbančius ir savo klausytojus gerbiančius politikos komentuotojus, tikėtina, būtų mažesnė tuščiavidurių politinių darinių paklausa ir pasiūla.