Markausko kančių užkulisiuose pasidairius
2018 balandžio 12 d.
Jau tada, kai pirmą kartą televizijos ekrane pamačiau liūdną pasimetusio, suvargusio ir atvirai meluojančio žemės ūkio ministro Broniaus Markausko veidą, supratau – laikysis posto iki mirties.
Nebeturiu vilties, kad Lietuvos politikoje būtų nagrinėjamos moralės dilemos, svarstoma, kaip vienas ar kitas sprendimas gali paveikti visuomenę, kokios galimos tikrosios nuolat kylančių skandalų ištakos ir pasekmės. Netikiu, nes (pirma) nei rinkėjai politikams kelia aiškius moralinius klausimus, nei (antra) politikai žino, kas ta moralė ir kam jos politikui reikia (politikų ir rinkėjų dauguma šventai tiki, jog nusipirktas tekstukas, kur gražiai sušukuotas ponas ar ponia glosto vaikučių galvas ir bobučių sermėgėles yra politikos viršūnė ir klaikiai vakarietiškas stiliukas), nei (trečia) sarginiai demokratijos šunys – žurnalistai apie tą moralę girdėjo, nes jeigu būtų girdėję, tai bent jau bandytų sąžiningai, parodydami procesų ištakas ir galimas pasekmes įvairiausioms gyventojų grupėms, reikalus aiškinti, o dabar tik stengiasi kuo greičiau sukurpti kokį reportažą ir nusimesti absoliučiai daugumai jų labai nemielo ir iš esmės neįdomaus (matosi iš akių) darbo naštą.
Tas skandaliukų eskalavimas B. Markausko atveju, manyčiau, slepia gilią viešumoje menkai matomą ir aptariamą klausimą. Sutinku, kad mano versijoje yra sąmokslo teorijų, kurių šiaip nemėgstu, elementų, bet keli mėnesiai analizės ir faktų kaupimo leidžia manyti, kad anapus isteriško bandymo išsaugoti B. Markausko kėdę tūno stambiųjų pieno gamintojų, pieno kooperatyvų ir stambiųjų perdirbėjų interesai.
Kaip tik dabar aktyviai svarstoma tolesnė pieno sektoriaus plėtra bei formuojama naujoji pieno supirkimo kainodara. Su ponu B. Markausku jau viskas suderinta, nurodymai jam duoti ir jis juos be atsikalbinėjimų vykdo, niekur jokių bėdų neįžvelgdamas (tai patvirtina ir jo man pateikti atsakymai apie tai, kodėl derybose dėl pieno sektoriaus plėtros ir kainodaros nedalyvauja pieno šeimos ūkiai ir mažieji pieno tiekėjai).
Jeigu ministras keisis, gali tekti ieškoti naujų kelių, derinti, etc. Tai kam rizikuoti?
Šiame žaidime aktyviai/pasyviai veikia ir Saulius Skvernelis, kuris vienasmeniškai pasitarime tik su stambiausias pieno sektoriaus žaidėjais sausio 8 dieną apibrėžė viso pieno sektoriaus ateities gaires, kur mažiesiems vietos nenumatyta.
Žinoma, iš karto patvirtinu, kad tada, kai smulkieji gamintojai mirs, jų vaikai tikrai neskurs, nes gaus po 30 eurų kas mėnesį. Mokės, tiesa, ne stambieji pieno ir kitų sektorių galiūnai bei turtingieji. Susimes vargstantys, nes taip jau čia dalykai vyksta, ir, kas įdomu, iš esmės visiems patinka, nes protestuojančių nėra, o tokie, kaip aš, kurie tai sako, gi nėra rimti politikai, ar ne?
Prikabinu ir du dokumentus – paklausimą S. Skverneliui, į kurį atsakymo, priešingai Lietuvos Konstitucijai ir įstatymams, negavau, ir pono Markausko laišką, kur jis į klausimus neatsako, bet aiškiai duoda suprasti, kad viskas OK. Ir bus dar geriau.
Korupcijos suvaldymo genijus Skirmantas Malinauskas žaidime irgi dalyvauja, bet, kadangi pagal pareigas ir ypač INTENCIJAS visada stovėti gėrio pusėje, jaučiasi gerokai svarbesniu už rinktą Seimo narį, tai į klausimus neatsako.
