2016 rugpjūčio 16 d.

Ponia Daiva mano bloge man patarė keisti savo šūkį. Šiaip mano tezė, kad politikų priedermė kalbėti ir klausti, nėra mano šūkis  (koks tas šūkis nė nežinau, neturiu reklamos agentūros, kuri jį sukurtų, o ir šiaip nemanau, kad tai svarbu, kodėl — bus vėliau), nors aš tikrai manau, kad yra būtent taip. Ji man siūlo rinktis tokią dabar įprastą logiką: „kalbančiųjų — jau per daug, bet klausančiųjų ir girdinčiųjų — maža“.

Matau visai priešingai: kalbančiųjų praktiškai nėra; kai nėra kalbančiųjų — nėra diskusijų, tad politika virto beprasmių šūkių rinkiniu, o politikai — savotiškais pieno „pokeliais“, ant kurių parašyta: „viskas bus gerai, šitas pienas negyžta niekada, pirk mane“.

Jeigu manote, kad kalbančiųjų užtenka, pasakykite man nors vieną šiemet pasakytą autentišką politiko kalbą, kur jis ne tiesiog stichiškai pabėrė kelis, dažniausiai nerišlius, žodžius atsakydamas į klausimą žurnalistui, kuris taip pat menkai išmano problemą?

Prezidentės metiniai pranešimai galėtų būti tokios diskusijos pradžia, bet ji nutrūksta jau kitą dieną. Tą dieną vieni pasidžiaugia pagirti (čia kas, vaikų darželis, kur auklytė pagiria už gražiai pasakytą  eilėraštuką?), kiti pasijunta nepelnyta pabarti, tai analogiškai infantiliai ginasi. Labai įdėmiai perskaičius visas šių metų Prezidentės oponentų reakcijas, polemikos net daigų neaptikau. Kita vertus, netgi jeigu kas iš politikų ir būtų metęs iššūkį, Grybauskaitė gi taip žemai nepultų, kad aiškintų, ką turėjo galvoje. Ji gi dirba, o ne kalba, ar ne?  O tas pranešimas tik todėl ir nuskamba, kad yra įstatymu įpareigotas būti.

Politikoje esu praktiškai visą savo gyvenimą. Taip, esu tiek sena, kad dalyvavau ir susitikime Mokslų Akademijoje tą birželio 3 dienos popietę, kai 1988 metais buvo įsteigtas Sąjūdis, ir Sąjūdžio suvažiavime, ir dirbau Aukščiausioje Taryboje 1990-1992 metais, kasdien rašydama apie gimstančios Lietuvos ekonominį ir politinį pavidalą. Nuo jos neatitrūkau nė dienai ir visus likusius metus: rašydama, komentuodama, analizuodama, bandydama suprasti ir aiškindama.

Politika Lietuvoje — galiu tai paliudyti — numirė apie 1995 metus. Ji buvo gyva ir kėlė tautą nuo 1987 (iki Sąjūdžio jau buvo jaunimas, kuris jį praktiškai ruošė) iki apytikriai dešimto dešimtmečio vidurio. Po to atsirado biurokratų formuojamas valstybės pavidalas, ir politika buvo nužudyta. Ji išėjo kažkaip tyliai, pasidavusi, nesiginčydama. Nugalėjo pigus materializmas, o jam žodžių nereikia. „Pirkliai“ kitaip verslininkai nutarė pažaisti valstybės valdytojus. Atsirado visokie bankų ekspertai, kurie pranešinėdami ir skleisdami žinomai neįrodomas banalybes konstravo ekonominę realybę. Tada tikrai svarbiausi pasidaro „darbai“.

Ir būtent tada politikai virsta (virto) prekėmis. Jiems samdomi ryšių su visuomene veikėjai, kurie taip nusisiurbia biudžeto pinigus savo naudai. Iš daikto, kuris ir nebuvo niekada joks pienas, gražiai įpakavus  padaromi perkami „pokeliai“ kitaip vadinamai politikais: minčių nulis (taigi, nekalba), išmokti šūkiai, daug „darbų“, bemaž visi savo partijos ir draugų naudai.

Politikų darbas yra kalbėti. Siūlyti perspektyvas rinkėjams, bet tikrai svarbiausia ne turto ir pajamų tema.  Kalba turi eiti apie tai, kokioje valstybėje, kaip gyvens jų rinkėjai. Ką gaus ir ką AUKOS (pastaroji — kainos — tema svarbiausia). Jeigu bus sukurtos taisyklės, įstatymai, kurie bus lygūs visiems, jeigu daugiau bus įtraukiančių veiksnių, jeigu bus garantuojamos dirbančiųjų teisės (realiai, o ne popieriuje), jeigu bus realiai, o ne vėl tik tuščiais lozungais padedama nelaimių ir nesėkmių metu, pajamų ir turto klausimai išsispręs patys savaime.

Politikai privalo žinoti faktus. Privalo realiai mąstyti. Bet ta medžiaga jiems reikalinga ne kokiai konkrečiai  siaurai problemai spręsti, o kaip tramplinas, leidžiantis atsidurti kitoje erdvėje.

Aš nesu prekė. Aš esu aš, su savo išsilavinimu, patirtimi, matymu ir pasaulio suvokimu. Aš pasiūlau jums, rinkėjai, temas, ir jūs mąstote, ar jos jums aktualios. Man gėda siūlyti jums kvailus šūkius. Tiesiog taip daryti negaliu, tam priešinasi visas mano protas ir jausmai. Aš jus gerbiu. Žinoma, jeigu jūs vis dar gerbiate save, tad suvokiate, kad šūkis, ypač kvailas ir lengvai paneigiamas, jus įžeidžia.

Jeigu nesąmonė jūsų  neįžeidžia, čia ne mano, ir net ne jūsų, čia mūsų visų  Tėvynės tragedija.