“Epilė” nuotrauka.

Vakar Seime surengiau organizacijos, kuri gina epilepsija sergančių žmonių interesus, susitikimą su valdžios institucijų žmonėmis.

Aiškinomės, ką daryti, kai Naujoji vaistų kompensavimo tvarka, priimta pernai, iš kai kurių epilepsija sergančių žmonių atėmė ir sveikesnio, taigi darbingo, gyvenimo viltį, ir/arba padidino jų asmenines išlaidas.

Diskutuojant išgirdau labai savotišką Valstybinės ligonių kasos Vaistų kompensavimo skyriaus vedėjo Evaldo Stropaus pareiškimą.

Pasak jo, Pasaulinė sveikatos organizacija nuolat atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje norėdami įsigyti vaistų, žmonės priversti tam skirti labai daug asmeninių lėšų.  Ir todėl, dėstė p. E. Stropus, buvo nutarta taip keisti kompensavimo tvarkas, kad tos priemokos iš asmeninių lėšų mažėtų. Ligonių kasos kažkodėl įsitikinusios, kad pakeitimai tikslą pasiekė.

Realiame gyvenime viskas gerokai sudėtingiau.

Susitikime dalyvavo p. Brigita , kuri pasakė, jog anksčiau priemoka buvo 6 eurai, o dabar – 50 eurų, nes tie vaistai, kuriuos jį gauna pagal naująją tvarką, jai netinka ir sukelia labai stiprius pašalinius reiškinius.

Man belieka dar ir dar kartą atkreipti dėmesį į elementarią ekonomikos teoriją ir pirmą bet kurio bazinio ekonomikos vadovėlio skyrelį, kur aprašoma PAGRINDINĖ ekonomikos sąvoka – alternatyvieji kaštai. Jų esmė paprasta: kiekvieno pasirinkimo kaina yra matuojama tuo, ką pasirinkdamas prarandi.

Konkrečiau atveju lyginame 6 eurus plius sunkią ligą su 50 eurų priemoka: gauti pigesni vaistai, bet prarasta sveikata, o bandant ją atkurti kaina, priešingai, nei laukta, gerokai padidėjo.

Aiškiai matome, kad bandymai taupyti mažinant vaistų kainas, turi ne tik teigiamą pusę (tikėtina daugelio šeimų išlaidos vaistams sumažėjo ir padidėjo ratas žmonių, gaunančių kompensacijas), tačiau kitų sergančių žmonių sveikata itin pablogėjo arba gal net labai žymiai išaugo išlaidos reikalingiems vaistams.

Dar blogiau tai, kad dalies vaistų, kurie buvo labai efektyvūs, gamintojai nutarė tolesniuose konkursuose, kurių metų įtraukiama į Kompensuojamų vaistų nebedalyvauti, taigi tų vaistų Lietuvos rinkoje neliko apskritai.

Beje, dėl tokios „paramos“ šeimoms kenčia ir visuomenė.

Kai kurie žmonės, sergantys epilepsija ar kitomis ligomis, negali vartoti tų vaistų, kurie yra pigesni, jų liga paūmėja ir jie tampa nedarbingi arba netenka darbo todėl, kad, kaip epilepsijos atveju, jų liga tampa prastai reguliuojama ir aplinkiniai pastebi jos simptomus.

Netekęs darbo žmogus atsiduria sunkioje socialinėje padėtyje, tai biudžetui kainuoja papildomas išlaidas socialinei paramai, nedarbo išmokoms, o namų ūkiams tai gali tapti dar viena papildoma našta.

Bendrai imant, tvirtinti, kad sumažėjus vaistų priemokai šeimos daugiau sutaupo, teisinga tik tuo atveju, jeigu vaistas tinka. Priešingu atveju žmogaus gyvenimo kokybė sumenksta, o išlaidos padidėja.

Primenu, kad epilepsija Lietuvoje serga apie 28 tūkstančiai žmonių. Šia liga sergantiems čia aptarta problema iškirtinai svarbi. Labai gali būti, kad net šalia darbe sėdintis žmogus tyliai geria vaistus, kurie padeda jam valdyti ligą  ir jūs net  neįtariate, kad kolega serga. Tegul taip bus ir toliau.

Neleiskime tėvynainiams dėl biurokratinių kliūčių ir vadinamojo taupymo prarasti darbo ir oraus gyvenimo.

Beje, kviesti Sveikatos apsaugos ministerijos žmonės, kūrę tvarką, susitikime nedalyvavo.

Visi kartu pradėkime kalbėti apie realias Lietuvos problemas. Please, žmonės.