Ar žinote, kas Lietuvoje yra daugiausia besiskundžiantys savo gyvenimu žmonės? Jei manote, kad tai galėtų būti pensininkai, jaunos ar daugiavaikės šeimos, neįgalieji, vieniši tėvai, kitos silpnos ir pažeidžiamos socialinės grupės, nepataikėte. 

Galima drąsiai sakyti, kad daugiausia Lietuvoje skundžiasi pajūrio verslininkai ir ūkininkai. Apie pirmuosius, kurių verkšlenimai jau yra tapę folkloru ir tam tikra absurdo humoro forma, čia nekalbėsime, tad imkimės ūkininkų. 

Pradėsime šiek tiek iš tolo. Liepos 12 dieną Europos Parlamentas nedidele balsų persvara patvirtino Gamtos atkūrimo reglamentą – europinį teisės aktą, kuriuo bus siekiama ilgainiui sumažinti žalą gamtai dėl labai intensyvaus ūkininkavimo. Už aplinkosaugą atsakingo komisaro Virginijaus Sinkevičiaus teigimu, „tai yra pirmasis po 30 metų įstatymas susijęs su aplinkosauga ir gamta Europos Sąjungoje“.

Anot jo, „labiausiai įstatyme akcentuojamos nualintos ekosistemos, ypač tos, kurios turi didžiausią potencialą surinkti ir kaupti anglies dioksidą […]“. Kitaip tariant, Gamtos atkūrimo reglamentas skirtas ne tik ekosistemų atkūrimui, bet ir kovai su visuotine ir kone skaudžiausia šiuolaikine žmonijos rykšte – klimato kaita.

Pagal reglamentą, per du metus nuo jo įsigaliojimo valstybės narės Europos Komisijai turės pateikti nacionalinius ekosistemų atkūrimo planus, o jų rengimas, anot to paties komisaro, pastarosioms suteiks „daug laisvės […] ir tai nepalies ūkininkų ar miškininkų, kaip dažnai yra gąsdinama“.

Nepaisant to, skundėsi, verkė ir politines partijas spaudė visi, kas netingėjo (ir ne tik ūkininkai iš Lietuvos). Tai davė rezultatų, dėl ko reglamentas buvo negailestingai „iškastruotas“ gamtos nenaudai. Reglamente apie ūkininkus paprasčiausiai nebeliko nieko, o jo tekstą dabar jau galima apibūdinti, kaip „niekas nieko niekam neprivalo“. 

Šiuo atveju, beje, kalba eina tik apie Europos Parlamento poziciją, kurią priėmus dar laukia derybos su valstybėmis narėmis, kur žemės ūkio sektoriaus atstovų balsas yra tikrai garsus, taigi, jų norų paisoma. 

Būtent dėl to nemažai aplinkosauginių teisės aktų ES taip ir lieka „bedančiais“, dėl ko ūkininkai gali tik džiaugtis ir trinti rankomis. Nors kai kuriose šalyse, žinoma, kaip visada – tik dar garsiau skųstis ir raudoti.

Kad reglamentas ūkininkų tiesiogiai nepalies būtų galima suprasti vien paskaičius pasiūlymo tekstą. Bet kai kuriems, matyt, niekada negana – neginčijamas faktas yra tai, kad ateityje laukia dar daug garsių raudų ir jas lydėsiančių siūlymų išbraukti ar sušvelninti vieną ar kitą reglamento nuostatą. Kas, kaip minėjau, jau ir taip buvo padaryta.

Net ir daugiausiai dramų dėl Gamtos atkūrimo reglamento kėlusi ir jam aršiai, kartais net ne itin etiškai oponavusi Europos liaudies partija smarkiai sušvelnino toną ir paskelbė „beveik“ apgynusi savo – supraskite, ūkininkų – įsitikinimus. 

Nepaisant to, sąmokslo teorijos platinamos toliau – nuo svaičiojimų, kad Gamtos atkūrimo reglamentas sutrukdys Rūdininkų girioj įkurdinti vokiečių brigadą iki to, kad teisės aktui įsigaliojus nebus kuo laistyti daržų.

Neseniai gavau elektroninį laišką su nuoroda į „Ūkininko patarėjo“ straipsnį, kuriame skundžiamasi, kad įgyvendinant Gamtos atkūrimo reglamentą, „Lietuvos ūkininkai susidurs su daugybe iššūkių. Vienas jų – iki 2030 metų pasiekti, kad bent 25 tūkst. km Europos Sąjungos […] upių galėtų tekėti laisvai, o tai reiškia, kad dalis užtvankų artimiausiu metu bus išmontuotos ir jų vandeniu besinaudoję daržininkai nebeturės galimybės laistyti savo laukų“.

Be to, kad straipsnyje pakalbinti keli daržininkai, skundas stokoja tikslaus įvardijimo (pageidautina skaičiais), kas nukentės, kokią žemės ūkio ar BVP dalį sudaro daržininkystė, kokią pridėtinę vertę ji sukuria, kiek ir ko būtų prarasta dėl reglamento, jau nekalbant apie socialinių ir aplinkosauginių kaštų įtraukimą į tokius skaičiavimus. Skundas viso labo apsiriboja abstrakčiais „šito nenorim, nes tada mums bus blogai“ argumentais.

Į tokius niekuo neparemtus pasvarstymus arba tiesiog į gana kvailus klausimus „kodėl“ ir atsakyti derėtų panašiai – „ot todėl“. Todėl, kad biologinė įvairovė, klimato kaita, darnus vystymasis ir t.t. Bet, gerbiant klausytojus, vis dėlto derėtų pateikti bent dalį rimtesnių įžvalgų, faktų ir skaičių. 

Tame pačiame straipsnyje išdėstytas už aplinkosaugą atsakingo ES komisaro V. Sinkevičiaus komentaras, kad „valstybės, siekdamos [Gamtos atkūrimo reglamento tikslų], turėtų susitelkti į užtvankas, kurios neatlieka jokių praktinių funkcijų“ ir kad pačiame dokumente „pažymima, kad inventorizuojant upių barjerus būtina atsižvelgti į socioekonominę jų funkciją“.

Būtent dėl socioekonominės vertės niekas nesiruošia griauti, tarkime, Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinės užtvankos, nors aplinkosauginiu požiūriu vadinamoji didžioji hidroenergetika gamtai yra gerokai žalingesnė nei mažoji. Taigi, jei kuri užtvanka ir bus griaunama, jos demontavimas bus pagrįstas kaštų ir naudos analize (įskaitant ir socioekonominius parametrus).

Tame pačiame „Ūkininko patarėjo“ straipsnyje taip pat užsimenama, kad kokias užtvankas griauti spręsti turėtų pačios valstybės narės, taigi, mažų mažiausiai ūkininkai, miškininkai, daržininkai ir visi kiti suinteresuoti asmenys turės galimybę išsakyti pastabas, paverkti, pasiskųsti. 

Tačiau straipsnyje nepaminėta, kad vadinamasis užtvankų griovimo (o iš tikrųjų – upių vientisumo atkūrimo) procesas Lietuvoje vyksta jau keletą metų. 2022-ųjų metų pabaigoje Aplinkos ministerijos užsakymu parengta Užtvankų įvertinimo ekologiniu ir socioekonominiu požiūriu studija, kurioje buvo susisteminta informacija apie užtvankas ir pasiūlyti jų vertinimo kriterijai, padėsiantys „atrinkti mažiausios vertės ir didžiausią žalą darančias užtvankas jų šalinimo projektams“. 

Taigi, vietoje skundų ir verkšlenimų, Lietuvos daržininkai geriau galėtų pasigilinti į šią studiją, kuri tikrai galėtų suteikti daugiau aiškumo.

O dabar – faktai ir skaičiai.

„Situaciją vertinant pagal ES Vandens direktyvos […] nustatytas metodikas žinoma, kad Lietuvoje 50 proc. upių yra pažeistos, o 80 proc. vandens telkinių yra vienu ar kitu būdu pakeisti žmogaus veiklos“.

Be to, „surinkti duomenys rodo prastėjančią [užtvankų] […] techninę būklę: 37 proc. yra blogos ir avarinės būklės, 43 proc. patenkinamos, 16 proc. vidutinės, vos 1 proc. geros“.

 „Remiantis apklausos duomenimis, detaliai įvertinus 28 savivaldybių pateiktus duomenis apie 129 užtvankas, vienos užtvankos, priklausomai nuo techninių parametrų ir būklės, remontas valstybei kainuotų nuo 30 tūkst. iki 1 mln. eurų, geros būklės palaikymas kas metus kiekvienai užtvankai kainuoja nuo 100 iki 1600 eurų. Palyginimui, Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų […] pastangomis nugriautos pirmos užtvankos Bražuolės upėje griovimo darbai kainavo apie 15 tūkst. eurų“.

Užtvankų įvertinimo ekologiniu ir socioekonominiu požiūriu studijoje pateiktos rekomendacijos dėl demontuotinų užtvankų. Vienas studijos uždavinių – „įvertinus Užtvankų būklę, poveikį ichiofaunai, socioekonominę naudą, kaštų-naudos analizių rezultatus, sudaryti Užtvankų, kurių demontavimas leistų pagerinti upių ekologinę būklę ir turėtų mažiausią neigiamą poveikį socioekonominiu požiūriu, sąrašą“. Studijos 84 puslapyje pateiktas užsakovo, t. y., aplinkos ministerijos atrinktų užtvankų detalesnei demontavimo galimybių studijai sąrašas, kurį sudaro 15 užtvankų. 

Be to, sudarytas praktinio pobūdžio Rekomendacinis dokumentas upių vientisumo atkūrimo projektų įgyvendinimo koordinatoriams, kuriame užtvankų ardymui numatyta ištisa virtinė kriterijų, įskaitant bendravimą su visuomene (kad ūkininkai galėtų pasiskųsti) ir atsakymus į tokius klausimus, kaip ar užtvanka yra tinkamos fizinės, ar statinys naudojamas pagal paskirtį ir ar jį dar galima naudoti pagal paskirtį. 

Taigi, aiškėja, ne tik tai, kad užtvankų demontavimui jau egzistuoja tikslūs kriterijai ir metodikos, bet ir tai, kad Gamtos atkūrimo reglamentas užtvankų demontavimo atveju yra netgi ne prie ko, kadangi nacionalinio lygmens sprendimai (arba bent jau tam tikra vizija) jau buvo priimti gerokai iki šio dokumento atsiradimo.

Išlaisvinti 25 tūkst. km ES upių, dėl kurių ir skundžiamasi minėtame „Ūkininko patarėjo“ straipsnyje numatyta dar 2020 metų gegužę paskelbtame Europos Komisijos komunikate „2030 metų ES biologinės įvairovės strategija“, taigi, skundai – net jei jie iš tikrųjų būtų pagrįsti – yra gerokai pavėluoti.

O dabar apie tarptautinę praktiką. Europoje dar iki Gamtos atkūrimo reglamento jau kuris laikas vykdomas natūralių ekosistemų atkūrimas. „Per pastaruosius 25 metus, […]  Prancūzija, Ispanija, Švedija, Suomija, Estija ir Jungtinė Karalystė pašalino daugiau nei 6 tūkst. užtvankų, užtvankų liekanų ir slenksčių“. Estai yra nugriovę virš 120 užtvankų, skandinavai jas skaičiuoja tūkstančiais, o rekordininkai šioje srityje yra prancūzai, nugriovę apie 2,5 tūkst. užtvankų.

Galiausiai, ūkininkams taip pat ne pro šalį būtų susitaikyti su realybe, kad ateityje – daugiausia dėl klimato kaitos – vanduo visame pasaulyje apskritai taps vis mažiau prieinamas. Iki 2050 metų daugiau nei milijardas žmonių iš viso neturės pakankamos prieigos prie vandens ir turės migruoti paprasčiausiai tam, kad jo gautų. Tuo tarpu maisto poreikis padidės 60 proc., o tai reiškia, kad vandens reikės daugiau, kai tuo pat metu jis bus vis mažiau prieinamas.

Todėl užuot verkšlenę dėl užtvankų, ūkininkai, daržininkai ir visi kiti žemės ūkio sektoriaus veikėjai geriau galėtų ieškoti kitų būdų laukų drėkinimui užtikrinti, užuot kaip užtikrintą duotybę priėmus tai, kad vandens ištekliai upėse yra neriboti. Be to, modernizuojant laistymo sistemas, kad jos reikalautų mažiau vandens ir/arba pasitelkiant gamtos procesais grįstus sprendimus (pvz., šlapynių atstatymas) ar ūkininkavimo praktikas, kurios padėtų išlaikyti drėgmę, kaupti lietaus vandenį ir pan.

Tačiau vietoje to mes girdime tik nuolatinius skundus, be kito ko, besiremiančius ir nuolatiniu kognityviniu disonansu – pavyzdžiui, savo pasėlių neapdraudę ūkininkai po rugpjūtį  siautusios audros su kruša prašo kompensacijų, lengvatinių paskolų ir visokio kitokio gėrio. Stichinės nelaimės, sausros, karščio bangos – tai vis ta pati klimato kaita, kylanti iš gamtos netausojimo. Tuo tarpu ūkininkai, viena vertus, nuolat verkšlena ir priešinasi gamtos tausojimo ar klimato iniciatyvoms, o paskui apsisukę prašo paramos dėl žalos, kuri ir kyla dėl to paties gamtos netausojimo.

Žinoma, ne visi ūkininkai atstovauja tokiam požiūriui, tačiau galima drąsiai teigti, kad Lietuvoje tokių, deja, yra didžioji dauguma, na, o tai savo ruožtu puikiai patvirtina kone masinis nepasitenkinimas žemės ūkio ministru, kuriam, ko gero, vieninteliam iš iki šiol buvusių aplinkosauga rūpi iš tikrųjų, o ne tik dėl varnelės ataskaitose.