2016 gegužės 10

Viena didžiausių Lietuvos bėdų — nuolatinis bandymas rasti labai paprastus, vieno sakinuko atsakymus į labai sudėtingus visuomenės gyvenimo klausimus. Apie tai ir kalbėjome šioje laidoje.

Paminėsiu tik vieną momentą. Štai socialinis modelis, kuris svarstomas (arba stringa, kaip sako kiti) Seime. Mums aiškinama, kad jeigu tik mūsų darbo rinka bus lankstesnė, iškart atsiras bene 150 tūkst. naujų darbo vietų. Niekaip nesuvokiu, kodėl įstatymiškai įteisinus faktinę padėtį, tos darbo vietos pasipils kaip iš gausybės rago. Duomenys rodo, kad faktinis Lietuvos darbo rinkos lankstumas yra aukštas: EBPO tyrimas (2016 metų kovas) konstatuoja, kad santykis tarp BVP ir nedarbo (vadinamasis Okuno dėsnis) Lietuvoje sudaro apie 0,49, ir pagal šį rodiklį Lietuva yra artima JAV (40 psl.). Šis  rodiklis reiškia, kad Lietuvoje galima labai sparčiai perdislokuoti išteklius, o ūkis turi galimybę greitai prisitaikyti prie ekonominių sukrėtimų. Beje, tai patvirtina ir labai spartus Lietuvos ekonomikos atsigavimas tiek po didžiosios 2009 metų recesijos, tiek po vadinamojo Rusijos rinkos užsivėrimo prieš pusantrų metų. Tai, jog toks išteklių perkėlimas ir atsigavimas paliečia ne visus, jau kitas — ir tikrai ne darbo rinkos lankstumo — klausimas.

Šiame kontekste pažvelkime kad ir į šios dienos straipsnį „Lietuvos ryte“, kur vėl šlovinama Estija ir jos gebėjimas turėti lankstesnius santykius, kurie, kaip netiesiogiai tvirtina straipsnio autorius, gimsta įstatymų, o ne iš to, kaip jų laikomasi.   Vis dėlto, jeigu skaitai tos pačios EBPO Estijos ekonomikos apžvalgą, į akis krenta, kad skirtumai tarp Lietuvos ir Estijos ūkių siejami su kitais dalykais, labiausiai su tuo, jog Estijos ekonominė sistema tiesiog geriau subalansuota ir labiau įtraukianti (inclusive).

Jeigu norime rimčiau analizuoti savo gyvenimus — o ekonominė dalis yra tik viena iš dalių, be to, labai dažnai išvestinė  — turime save analizuoti ir giliau, ir, svarbiausia, platesniame kontekste.

Pastaba: Laidos įrašas jau panaikintas