MENIU

#išsaugokgalvą
Kategorija

2894

Ar S. Skvernelis jau tapo šunimi, kurį šokdina jo uodega(os)?

#išsaugokgalvą

20 balandžio, 2017

Nežinau, ar premjeras dar priklauso kartai, kuri matė 1997 metų Barry Levinson‘o politinę satyrą Wag the Dog (lietuviškai pervardintą „Uodega vizgina šunį”), tad man sudėtinga pasakyti, ar jis geba atpažinti, kada ir kaip uodega (valstybės aparatas) pradeda vizginti šunį (patį S. Skvernelį ir jo Vyriausybę).

Šiandien kalbėdamas Žinių radijo laidoje jis bandė neigti mano įžvalgą (galite perskaityti čia), kad kalba vis nuobodžiau, aptakiau, vis mažiau logiškai ir tampa pilku neįdomiu biurokratu.

Šiek tiek koketuodamas, jis aiškino niekur nedingęs: „Kolegė Aušra Seime, matyt, paima tam tikrą žanrą ir nišą, kurią Seime anksčiau kitas turėjo. Klausimai ir pareiškimai būna su tam tikra humoro forma. Bet tikrai niekur nedingo ir nei man, nei Vyriausybei veržlumo netrūksta. Aš tik galėčiau atsakyti A. Maldeikienės žodžiais. Jei jai reikėtų skaityti paskaitą ir ne savo paskaitą, tai turbūt didelio veržlumo ir entuziazmo nebūtų“, – ketvirtadienio rytą Žinių radijuje komentavo S. Skvernelis.

Pirma. Skirtingai nuo S. Skvernelio, A. Maldeikienė NIEKADA (net pjaustoma į gabalus) žiovaudama neskaitytų svetimo teksto. Taigi, mano veržlumas ir entuziazmas todėl ir matomas, kad aš kalbu tik tai, ką pati suprantu, ir tik tai, ką išmanau. Ir ko ilgai ilgai mokiausi. O tamstos veržlumas dingsta, nes skaitote (ir pats prisipažįstate!) svetimus tekstus. Kaip ir rašiau savo komentare (o gal patarėjai nenurodė to straipsnio „Delfyje“, kur nuosekliai pagrindžiau savo klausimą, tad gal nežinote net to, ką realiai komentuojate) politikai NIEKADA neskaito svetimų tekstų; jie žino logiką, turi prieš akis vadinamąjį executive summary, trumpą esminės informacijos santrauką, bet kalba patys, kalba savo žodžiais, kreipiasi į žmones. Jūs skaitėte žiauriai negabių veikėjų sukurptą rašliavą, ir – tai pakerta kojas – jums, kaip pasirodo net nebuvo gėda. Jums atrodė tai normali praktika.

Mano klausime nebuvo jokio humoro, greičiau nevilties pakirstų daugelio šios šalies žmonių klausimas: o koks ryšys tarp jūsų tuščių biurokratinių žodžių ir daugumos iš mūsų kasdienybės? Mano klausimas buvo tragiškas (ir, kaip suprantu dabar, labai naivus) bandymas grąžinti jus ant žemės, t.y. į tikrosios politikos lauką. Baisu tik tai, kad jūs, pasirodo, net negebate suvokti, kas ir kodėl jums sakoma.

Antra, nekoketuokite mielas „kolege“ Sauliau. Taip. Esu moteris. Taip, nesu jauna ir graži. Taip, mano balso tembras šaižokas: aš jau trisdešimt metų sunkiai kasdien bandau padėti savo šaliai, kalbėdama apie daugumos vargus. Taip, kartais man trūksta kantrybė, matant kaip pilki jaunieji politikai, koruumpuoti verslininkai (o dabar nuo lengvatų apduję verslo veikėjai, save vadinantys ūkininkais) stumia iš šalies jos žmones.

Taigi, nors, suprantu, familiarumas, kalbant apie moteris yra toks žymimasis naujosios Seimo daugumos bruožas (ką čia tos moterys, o ypač tokios senos isterikės, kaip aš, suvokia, ar ne?), vis dėlto primenu; jūs kalbate su moterimi, kuri išrinkta į Lietuvos Seimą už tai, kad VISĄ savo gyvenimą kalbėjo, rašė straipsnius, knygas, vadovėlius vaikams ir gali pagrįsti bet kurį savo sakinį ir teorine medžiaga, ir tikrai plačiu politinės ekonomijos problemų išmanymu, ir skaičiais. Esu išrinkta į Seimą prie mano išrinkimo nė centu neprisėdėjus jokioms partijoms. Tarkime, jūs parsidavėte ir nedrįsote kandidatuoti pats, be svetimos įtakos ir pinigų.

Ir dar: tamstos „vaikučiams“ iš kanceliarijų ir partijų štabų, kurie jums kurpia mirusius tekstus, iki manęs kaip iki Mėnulio. Ir tai ne tušti žodžiai. Tai faktas. Net jeigu jis skamba labai arogantiškai.

Netikite? Prašau: eikime abu viešai diskutuoti apie kiekvieną sakinį ir visas tezes tame nevykusiame tamstų dokumente, kurį net pats skaitėte nuobodžiaudamas. Ir aš paaiškinsiu, kodėl tas dokumentas miręs. Nors – tiesą sakant – jau pagrindžiau ir savo tekste „Delfyje“,

Trečia. Ne paslaptis, kad už išrinktų pareigūnų viešosios povyzos ir išorinio spindesio itin dažnai slypi realią galią ir realius sprendimus priimantys nerinkti valstybės pareigūnai, turintys savą, dažnai skirtingą nei Vyriausybės, darbotvarkę. Jūs, p. S. Skverneli, perėmėte šią modus operandi, veikimo logiką, ir taip pats sau, kaip politikui, išrašėte mirties nuosprendį.

Taigi, dar kartą tvirtinu, kad S. Skvernelis nesugeba rasti būdų, kaip pažaboti biurokratų primetamą darbotvarkę ir veikimo stilių. Kodėl, kol kas sunku pasakyti. Labiausiai tikėtina, kad tai lemia jo nepakankamas bendras politinio ir ekonominio išprusimo lygis bei perdėm menka politinė patirtis.

Vis akivaizdžiau, kad vadinamoji valstiečių ir S. Skvernelio „profesionalų” Vyriausybė tėra tų pačių, ne vienas dešimtmetis Lietuvoje išsunkiančias institucijas kuriančių technokratų, tarnaujančių stambiam verslui, ir naujųjų „komjaunuolių“ iš visokių „Kurk Lietuvai“ bei „Versli Lietuva“ gardelių, kur blaškosi valdžios ištroškę „jaunuoliai“ karjeristai.

Savaime biurokratija nėra blogis. Gera biurokratija yra didelis valstybės turtas, vis dėlto visi – net tobuli biurokratai – turi vieną esminę bėdą: jie niekada neišeina už esamos vyraujančios paradigmos rėmų ir visada veikia kaip esamos padėties status quo sargai.

Kur tikroji S. Skvernelio problema? Jis neturi gebėjimo (o jo nesugebėjimas net suprasti, kas jam buvo sakoma, tai tik patvirtina) visų tų „pilkų“ dokumentų, visų tų Vyriausybės programų, jos žingsnių paversti savais, savo asmeninės darbotvarkės dalykais. Bet tai reiškia, kad jis miršta kaip politikas.

Ir – visai jau tragiška pabaigos ištarmė: jei premjeras reikalingas tik įgarsinti atskirų ministerijos departamentų nuomonę, tai gal pigiau būtų jį pakeisti automatine teksto skaitymo programa?

Skaityti straipsnį

2493

Mirusios minties traukuliai: Valdas Kvedaras

#išsaugokgalvą

17 balandžio, 2017

Kai praėjusį trečiadienį (balandžio 12 dieną) paskambino „Kauno dienos“ žurnalistu prisistatantis Valdas Kvedaras, tikrai nesupratau, ko jis norėjo. Jis klausinėjo, kodėl kelis kartus susitikau su „Grindos“ vadovu, ką per tuos susitikimus kalbėjome, kodėl „Grinda“ mano puslapyje vadinama lobistu ir panašių keistų aptakių dalykėlių.

Kodėl mane domina ir domins „Grinda“?

Atsakymai į pirmus klausimus buvo labai aiškūs ir paprasti. „Grinda“, o tai savivaldybės įmonė, tikrai gali turėti įvairių klausimų Seimo nariui dėl tokio tipo įmonių veiklos reguliavimo, taigi, tai potencialus lobistas. Juolab, kad savo susitikimų su lobistais lentelėje aiškiai nurodau, jog lobistais vadinu visas su manimi susitikti pageidaujančias interesų grupes – ir neįgaliųjų organizacijas, ir gyventojų namų bendrijas… Kiekvienam, kas turi proto, aišku, kad visus panašius interesantus vienija galimas poreikis sau naudinga kryptimi pasukti tuos ar kitus jų veiklą reglamentuojančius įstatymus.

„Grindos“ atveju papildomas bendravimo momentas, aišku, siejasi ir su tuo, jog pusantrų metų nuo 2015 metų pavasario iki išrinkimo į Seimą 2016 metų rudenį buvau „Grindos“ stebėtojų tarybos pirmininkė ir labai aktyviai dirbau, kad „Grinda“ apsivalytų nuo visokių veikėjų, kurie lengva Andriaus Tapino ranka gavo ūsuotų bebrų vardą. Viešai reikalavau buvusio įsisenėjusio „Grindos“ direktoriaus A. Vilūno atsistatydinimo. Tiesa, dabartinio direktoriaus neskyriau, nes tai ne įmonės Stebėtojų, o jos Valdybos kompetencija, tačiau tikrai (ir tai paliudys visi tuometiniai įmonės stebėtojai ir valdybos nariai) primygtinai spaudžiau valdybą nuimti nuo pareigų A. Vilūną ir organizuoti konkursą naujam įmonės vadovui. Laimėjęs konkursą, kuriame dalyvavo per 70 pretendentų (visų laikų rekordas), buvo paskirtas dabartinis įmonės vadovas Kęstutis Vaiciekiūtis.

Pernai metų pabaigoje būtent jo iniciatyva ir susitikome, nes – labai žmogiška, jeigu esi žmogus – jis norėjo ir mane pradžiuginti gerais jo vadovaujamos įmonės veiklos rezultatais.

Beje, mano galva, Kęstutis Vaiciekiūtis dirba puikiai ir per mažiau nei metus radikaliai pertvarkė visą įmonės valdymą. Apie tai su juo tąkart ir kalbėjome. Apie tai, beje, vos vėliau plačiai aiškino ir miesto meras Remigijus Šimašius, tiesa, nors kad ir kaip vertintum, jo indėlis šiuo atveju gerokai menkesnis, nei Vilniaus miesto savivaldybės Administracijos direktorės Almos Vaitkunskienės.

Kitas mano susitikimas su „Grindos“ direktoriumi vyko Liutauro Stoškaus iniciatyva, kuris, man tapus Seimo nare, užėmė mano vietą „Grindos“ Stebėtojų taryboje. Tuokart tryse aptarėme įmonės veiklos klausimus. Tada kalbėta ir apie „Grindos“ galimybę imtis daugiabučių administravimo. Mano pozicija šiuo klausimu buvo ir yra neapibrėžta: pirma, „Grindos“ galimybės (daugiau pagal „Grindos“ finansinius rodiklius ir neįmanoma) administruoti apytikriai iki 20 daugiabučių, man atrodo nelabai vertos investicijų ir laiko; antra, menkai tikėtina, kad jos pajudins ir susiklosčiusias monopolines namų priežiūros tendencijas Vilniaus mieste. Tiesa, jei turėčiau galimybių, kaip nors šį procesą paveikti (tai ne Seimo nario kompetencija), tikriausiai nesipriešinčiau „Grindos“ kelionei į daugiabučių administravimo rinką Vilniuje. Viltis menka, bet gal „Grinda“ padėtų nustatyti adekvatesnes remonto kainas.

Skirtingai nuo aptariamo žurnalisto, tvirtinančio, kad Vilniuje nėra jokio monopolio daugiabučių namų administravimo rinkoje (jo straipsnį galite perskaityti čia) , žinau, kad miesto gyventojai praktiškai neturi jokio pasirinkimo, mat monopolizavimas vyksta ne miesto, o miesti rajonų rėmuose. Ir jeigu negali savo namo perkelti iš Žirmūnų, tai beveik neišvengiamai teks pasitenkinti „Žirmūnų būsto“ paslaugomis. O šios paslaugos vienbalsiai visų pas mane apsilankančių, ypač vyresnio amžiaus rinkėjų, vertinamos neigiamai.

Ir čia prasideda tikroji parsidavusios žurnalistikos istorija. Apie ką vis dėlto buvo tas Kvedaro logiškai neįgalus tekstukas, kuriame perpintos kelios visiškai nesusijusios temos?

Apie ką rašo V. Kvedaras?

Pirma. Kaltina Vilniaus merą, kuris sako, kad Vilniaus daugiabučių administravimo rinkoje yra monopolis, melu.

Antra. Tvirtina, kad ekonomistai juokiasi iš Vilniaus mero, kuris „pūsdamas gyventojams miglą į akis“ bando išstumti iš daugiabučių administravimo rinkos privatų verslą. Kokie konkrečiai ekonomistai ir iš ko juokiasi, V. Kvedaras nepatikslina. Ta vienintėlė ekonomistė, kuri minima tekste, greičiau jau juokais ne iš mero, o iš ekonominės logikos ir savęs.

Trečia, ekonomistų partiją tekste atliekanti Rūta Vainienė, kaip jai dažnokai pasitaiko, ir šį sykį nepataiko į toną bei taktą. Teigdama, kad “pas mus yra laisva ekonominė rinka”, ji tuo pat metu kaltina „Grindos“ direktorių Kęstutį Vaicekiūtį, kad “naujasis vadovas į daugiabučių administravimą žiūri kaip į verslą ir nori jo imtis, nors tai nėra savivaldybės įmonės verslas”. Suglumote? Suglumote ne tik jūs. Laisva ekonominė rinka (o išties Lietuvoje, kaip ir visose ES valstybėse, mišri ekonomika), kaip teisingai nurodo R. Vainienė, remiasi vartotojui suteikta privilegija pasirinkti tą prekę ar tiekėją, kuris jam priimtinesnis.

Taigi, jeigu jau sutinkame, kad „Grinda“ viešuose (girdite, viešuose!) daugiabučių administravimo konkursuose galės dalyvauti kartu su kitais komerciniais paslaugų teikėjais, tai sunku suvokti, kaip čia ta laisva rinka bus paminta. Pateiks „Grinda“ geresnes sąlygas — gal laimės, nepateiks — pralaimės. V. Kvedaras gąsdina skaitytojus tuo, kad “Grinda” gali dempinguoti kainas ir iš rinkos priversti traukti privatų verslą. Žinant, kad „Grindos“ galimybės dalyvauti šiame versle bent kol kas labai menkos, pavojus akivaizdžiai perdedamas. Kita vertus, laisva rinka ir laisvas konkuravimas NIEKAIP nepanaikina įvairių nuosavybės formų konkurencijos, net jeigu ponia R. Vainienė girdėdama žodį savivalda ir puola žegnotis. Vertinant iš savivaldos pusės, kartais jai verta plėsti miesto piliečiams siūlomų paslaugų asortimentą, kartais tai tiesiog neapsimoka.

Kaip yra šiuo konkrečiu atveju, palieku spręsti patiems Vilniaus gyventojams ir jų rinktai Vilniaus miesto Tarybai, kuriai jau nebepriklausau. Ir būtent todėl, kad skiriau Seimo nario ir savivaldos tarybos nario kompetencijas, valingai pabrėžiu, kad šiuo klausimu neturiu jokios griežtos pozicijos. Kaip Seimo narė kuriu tik bendras žaidimo taisykles.

Bet štai ir ketvirtoji tema. Staiga, jau pačioje teksto pabaigoje, ekonomistams nusijuokus ir prisijuokus, visiems pašiurpus nuo baisiosios „Grindos”, kuri išstumdys nabagėlius iš privataus verslo, dempinguos (taigi, gal sumažins, ar ne?) daugiabučių administravimo paslaugų kainas, pamins po savo „galingomis“ kojomis visą laisvą rinką, iškyla iš V. Kvedaro (ar jo straipsnio užsakovų, nes sunku patikėti, kad galima rašyti tokius niekus blaivia galva be priežasties) smegenų baisus įtarimas. Ir Vilniaus meras apie monopolius meluoja, ir „Grinda“ taip šakojasi vargšelius būstų administratorius skriausti ruošiasi todėl, kad turi Seime užtarėją. Ir tas užtarėjas baisioji Maldeikienė.

Nėra jokio alibi kvailumui nuslėpti

Taigi, nedidukas V. Kvedaro tekstas skyla į mažiausiai tris menkai susijusias skiltis ir apima bent keturias temas. Vargiai pavyks suvokti, ką vis dėlto išties norėjo parašyti ir išdėstyti V. Kvedaras: nagrinėti pilkų ir negabių žurnalistų straipsnius sudėtinga ne tik todėl, kad mintys juose bėgioja it tarakonai ryte pravėrus nevalyvos virtuvės duris. Nyku juos analizuoti ir todėl, kad labai dažnai jie turi kitą dugną, savotišką paslaptį, kuri šiaip jau ir jokia paslaptis. Tokiais ir panašiais tekstais stengiamasi taip viską suvelti, kad galiausia teksto pabaigoje paminėtas žmogus tarsi ir lieka be kaltės kaltas, nors lyg ir niekuo neapkaltintas.

Turėti užtarėjų Seime savaime nėra koks ypatingai blogis. Aš tikrai visada Seime užtarsiu tuos (ir tai deklaruota mano rinkimų programoje), kurie sunkiai dirbdami ir uždirbdami nuo apytikriai 700 iki 3000 eurų dabar tempia ne tik visus šalies varguolius, bet ir turtingiausius jos žmones. Be to, Seime visada užtarsiu tuos, kuriems sunku: neįgaliuosius, ilgus metus sąžiningai dirbusius ir dabar menkas pensijas gaunančius pensininkus, kurie priversti savo darbo vaisiais beveik lygiai dalintis su tais pensininkais, kurie realiai ir įmokų Sodrai nemokėjo. Užtarsiu vaikus, kurie nori mokytis, bet dabartinė švietimo sistema godoja tinginius, tačiau nepadeda talentingiesiems. Tų, kuriems atstovauju, labai daug.

Tiesa, šiame sąraše nėra savivaldybės įmonių, taigi ir šiaip man jau simpatiškos įmonės „Grinda“. Nėra jau vien todėl, kad nuosekliai pasisakau ir balsuoju prieš vidinius sandorius. Esu viena iš tų, kuri pasirašė prašymą Prezidentei vetuoti Viešųjų pirkimų įstatymą, kuriame tokie sandoriai palikti.

Žmogų, kuris balsuoja prieš vidinius sandorius, vadinti savivaldos įmonių užtarėju Seime gali tik absoliutus idiotas. Arba žmogus, kuriam liepta sukurpti, ką nors blogo apie Maldeikienę, bet neužtenka proto sugalvoti, ką nors rimtesnio.

Pigi melagių „žiniasklaida“

Pastaraisiais metais lietuviškoji žurnalistika (paskutinį žodį dėčiau kabutes, bet … ar jos būtinos palikusiu apsispręsti kiekvienam skaitančiam) perkama nebrangiai. Kai reikia įrodyti, kad koks nors žmogus (šiuo atveju aš) yra netinkamas, lyg ir murzinas, lyg ir parsidavęs, lyg ir ne taip sušukuotas, tai pasisamdai kokią nors janutienę ar kokį nors eilinį valduką ir pigiai pili šlamštą.

Pigiai, nes argumentai niekiniai ir baigiasi klaustukais, kurie lyg ir turėtų padėti išsiginti teiginių, jeigu kas nors su jais imtųsi ginčus vedžioti.

Pigiai, nes rašo primityvūs neišsilavinę bailiai (be jokių klaustukų rašau ir prašau, janutienės, kvedarai ir visi kiti pigūs melagiai – prašom, žygiuokit savo neturimos garbės į teismus ginti – teisme paaiškinsiu, kodėl esate buki), kurie nesugeba sujungti minčių.

Pigiai, nes negali sveiko proto užsakovas nematyti, kad darbai atliekami perdėm nevykusiai, tad rezultatas bus niekinis.

Mindaugai Marcinkevičiau (kreipiuosi į portalo savininką…) , jei nori rezultato (ar dėl daugiabučių rinkos administravimo (ne)monopolizavimo, ar dėl R. Šimašiaus ar A. Maldeikienės apjuodinimo) keisk arklius, t.y. išmesk Valduką. Bendrai, jei nori, kad tavo mirštantis leidinys nenusibaigtų ir liptų iš komos, nustok taupyti ir ieškok žmonių, kurie rašo blaivia galva ir turi nors minimalų išsilavinimą. Valdas Kvedaras jau nebepasikeis – buvo pigus ir toks pigus mirs.

Skaityti straipsnį

2479

#idiotizmasgoesahead

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

12 balandžio, 2017

Yra muzikos, kurį padeda pergyventi nes visas tas nesąmones, kurias kasdien išgirsti Seime. Šiandien vakare šio kūrinio klausysiuosi Filharmonijoje. https://www.youtube.com/watch?v=jZL3POaATn8

Jaunieji valstybės viceministrai (ir išskirtinai toks jaunas socdemas Ramūnas Burokas – plačiau galite apžiūrėti https://ukmin.lrv.lt/…/struktura-i…/vadovybe/ramunas-burokas) šiandien Europos reikalų komitete pristatinėjo Nacionalinę reformų darbotvarkę ir Tarybos 2016-2017 metų rekomendacijų Lietuvai įgyvendinimo apžvalgą.

Tokio bullshito seniai neskaičiau. Sovietinių laikų partijų programos buvo geriau suredaguotos ir logikos ten buvo daugiau.
Salėje sėdėjo visa eilė jaunų kostiumuotų biurokratų ir visi vaidino, kad žino, ką kalba. Nė vienas (NĖ VIENAS), net man išties labai simpatiškas ūkio viceministras, nesugebėjo logiškai pasakyti, kokios problemos, kas vyksta, kodėl nesiseka vienas ar kitas veiksmas. Kaip žemiausio lygio sovietiniai komsomolo vadukai iš rajoninio centriuko jie kartojo nesąmones, nuoširdžiai tikėdami, kad kažkokių penktos eilės klerkų sukurpti tekstai apie nieką, kurio jie patys nė neskaitė, taip ir liks neskaityti, o visi kartu susėdę pažaisime, kad žinome, apie ką kalba.

Bet aš skaitau. Manau, perskaitė ir Andrius Kubilius. Kuris irgi buvo piktas.
Arogancija, primityvumas, nesuvokimas, ką veiki, ir tuščias žvilgsnis, kuriuo po salę dairėsi Ramūnas Burokas man buvo visos Butkevičiaus valdymo eros apoteozė. Ir deja, dabartinio kabineto veidas taip pat. Kuo toliau, tuo labiau tyčiosiuosi iš tokių Skvernelio komandos nesąmonių.
Ką gi – tiesiai šviesiai! – nustokit ėsti mūsų pinigus. Ir pradėkit mąstyti, jeigu turite kuo.
Gintautas Paluckas laimėk tuos rinkimus ir išmesk tą mirusį pataikūnų-karjeristų gaivalą. Tai ne politika. Tai pezėjimas, į kurį tauta atsako emigracija.
O dabar kelios citatos: „įvertinti kokybinius viešųjų išlaidų sričių rodiklius, rengiant 2017 metų Valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondų biudžetų projektus ir planuojant bei paskirstant asignavimus siekiama pagerinti švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos sričių rezultatų kokybinius rodiklius, neviršijant nustatytų išlaidų ribų ir laikantis apribojimų biudžeto balansui“. Supratot??? Ir (va mums, kvailiai emigruojantys !) – „Įgyvendinta“.

Ir tokiu stiliumi ir tokiu protu 18 plius 24 psl.
Psio, kaip sako vienas mano Fb draugas. Jie jau įsisavino. Ir visos jų žmonos tuo pat metu.
O dabar muzika, kuri turi išvalyti sielą po tokių politinių lavonų kalbų ir raštų .

Skaityti straipsnį

3741

#šmaikštusekspertas

#išsaugokgalvą

10 balandžio, 2017

Gitanas Nausėda yra pats sau gražus vyras pačiame jėgų žydėjime, visaip kaip tas Karlsonas, kuris gyvena ant stogo. Tiesa, šitas Karlsonas gyvena stiklo kube miške ir to jo stiklinio bokšto langai dar žiemos purvu aplipę, tad jų šeimininkas painiojasi skaičiuose ir vertinimuose.

Pašmaikštavęs dėl pavasario, kuris esą man jau atėjo, tad, jo galva, patiriu „pavasarinį emocijų perteklių“ (Edgarai Savickai, dėkui už nuostabią antraštę ir patvirtinimą, kad nėra gero darbo už kurį nebūtum išjuoktas, ar ne?) banko „ekspertas“ rimtesnės minties taip ir neišguldė. O aritmetika paprasta, ir ji patvirtina mano anksčiau pasakytą mintį, kad jeigu 1 proc. turtingiausių Lietuvos gyventojų mokesčius mokėtų tokiu pat tarifu, kaip vidutines pajamas nuo 714 iki 2140 eurų gaunantys Lietuvos žmonės, tai apatinių pajamų grupių iki vidutiniškai 714 eurų per mėnesį pajamų gavėjai galėtų nemokėti jokio gyventojų pajamų mokesčio.

Nors atsiprašau, išties, biudžete dar liktų beveik 174 mln. eurų papildomų įplaukų.

Dabar nuosekliai išdėstau visą aritmetiką „ekspertams“, kurie patys skaičių gauti nesusiprato (gavo per Delfį, kuriam persiunčiau aš), patys nesusigebėjo jų sudėlioti, nes nežino, kas yra efektyvus mokesčių tarifas (ekonomikos sąvokų nesuvokimas šiam „ekspertui“ ne naujiena, prieš porą metų diskusijoje su Romu Lazutka G. Nausėda pademonstravo nesuvokiantis, kas yra darbo našumas ir kaip jis apskaičiuojamas), ir dar parodė nelabai mokantys skaičiuoti.

O aritmetika (gilesnės matematikos čia nė su žiburiu nerasi) paprasta.

1,16 proc. gyventojų gavo 3,69 mlrd. eurų pajamų (arba 24,8 proc. visų asmeninių Lietuvos gyventojų pajamų) ir sumokėjo 155,2 mln. eurų gyventojų pajamų mokesčio (efektyvus tarifas 4,12 proc.). Jeigu jie būtų mokėję mokesčius tokiu pat efektyviu tarifu, kaip pagrindinė mokesčiais perkrauta Lietuvos žmonių grupė, gaunanti nuo 714 iki 2142 eurų per mėnesį (o jų efektyvus tarifas 11,26 proc.), tai tie turtingieji biudžetui būtų atseikėję 415,413 mln. eurų.

Žinant, kad gyventojai, kurių pajamos buvo iki 714 eurų per mėnesį, biudžetui sunešė 241,545 mln. eurų, matome, kad jeigu turtingųjų procentas būtų toks pat dosnus, kaip vadinamosios vidurinės grandies, tai biudžete būtų ne tik padengta visa žemesniosios grandies sunešta 241,545 mln. eurų suma, bet dar liktų papildomi 173,868 mln. eurų.

Kalbos apie tai, kad net 280 įvairių mokestinių lengvatų, kurios turtingųjų neapmokestinamąsias pajamas padidina iki kosmoso, reikalingos tam, kad tie turtingieji galėtų dirbti ir veikti, yra šiaip jau gėdingos. Žinoma, gėdingos, jeigu turi gėdą (kurios neturi G. Nausėda) ir jeigu supranti, kas ištinka šalis, kur turtingųjų pajamos iškeliauja už valstybės ribų, ir tokiu būdu stringa pajamų srautas nužudydamas smulkų ir iš dalies – vidutinį verslą.

Tiesa, kartkartėmis perversdama G. Nausėdos tekstus neturiu jokių vilčių, kad jis susipažinęs su modernia ekonomikos teorija.

Tiek šį kartą. Būčiau nerašiusi, nes ir taip darbų per akis, bet pasidarė gėda už Edgarą Savicką, kuriuo vis dar nuoširdžiai tikiu.

Straipsnis, į kurį reaguoju.

Skaityti straipsnį

2620

Aušra Maldeikienė apie socialines įmones: „Tai juodo melo verslas“

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

9 balandžio, 2017

Straipsnį publikavo lrytas.lt

Neįgaliuosius įdarbinančios socialinės įmonės šiurpsta girdėdamos valdžios planus iš esmės pertvarkyti šį sektorių, o politikai atkerta, kad atėjo laikas užtvenkti į verslininkų kišenes tekančių pinigų upes ir racionaliau perskirstyti lėšas, skiriamas žmonių su negalia integracijai. REKLAMA „Tris tūkstančius žmonių teks atleisti. Naujame įstatymo projekte numatoma, kad neįgalieji negali dirbti kitos įmonės patalpose. Tai reiškia, kad iš 7 tūkstančių neįgaliųjų, kurie dirba socialinėse įmonėse, 3 tūkst. darbuojasi valymo sektoriuje. Socialinės įmonės negalės teikti valymo paslaugų, nes juk valymo darbai vyksta kitų įmonių patalpose“, – kalbėjo socialinės įmonės „Eurotela“ vadovas Nerijus Briedis susisiekęs su naujienų portalo lrytas.lt redakcija. Jo teigimu, šiuo metu rengiamas naujas socialinių įmonių įstatymo pakeitimo projektas turės pragaištingų pasekmių neįgaliuosius įdarbinančioms įmonėms.

Baiminasi socialinių įmonių uždarymo

Anot N.Briedžio, kai kurios įmonės yra laimėjusios viešuosius pirkimus ir teikia valymo paslaugas valstybiniam sektoriui. „Buvo aiškiai pasakyta, kad valstybines įmones turi valyti neįgalieji ir čia pat tai uždraudžiama. Dar vienas ydingas dalykas yra tai, kad kai į darbą priimami neįgalieji, nuspręsta nebeskirti kompensacijų darbo užmokesčiui. Juk žmogus, kuris turi protinę ar fizinę negalią nėra lygiai darbingas su kitas. Nutraukus šių kompensacijų skyrimą visos socialinės įmonės užsidarytų, jose taip pat yra natūrali darbuotojų kaita ir per du tris metus neliktų išviso kam dirbti“, – sakė pašnekovas, pabrėždamas, kad socialinės įmonės per per metus Lietuvoje sukuria apie 700-750 darbo vietų.
N.Briedis atkreipė dėmesį į tai, kad pagal dabartinę Socialinių įmonių įstatymo redakciją, socialinės įmonės gali gauti dalines kompensacijas už įsigytą įrangą: „Tai leido neįgaliesiems palengvinti jų darbo naštą, kas buvo sveikintina ir skatintina, nes turėjo įtakos darbo vietų kūrimuisi ir darbo efektyvumui. Pagal naują įstatymo redakciją, nebus galima įsigyti įrangos naudojantis dotacijomis. Tai reiškia, kad žmogus, kuris turi fizinę negalią, galės dirbti tik savo rankomis. Nebus vykdoma jokia gamyba ir pan.“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad dažniausiai minėtos įrangos prireikia būtent gamybos sektoriuje dirbantiems neįgaliesiems. Pašnekovo teigimu, įsigaliojus naujojo įstatymo redakcijai socialinės įmonės gali sulaukti ir baudų, nes sudarytos sutartys dėl valymo paslaugų, o tuo tarpu įmonės privalės atleisti neįgalius darbuotojus. „Skaudžiausia, kad nuolat vyko įvairios diskusijos ir viskas buvo gerai, o dabar atsirado esminių permainų“, – sakė N.Briedis. Pašnekovo teigimu, viso diskusijų proceso metu Seimo narė Aušra Maldeikienė atvirai demonstravo savo negatyvų nusiteikimą: „ Nors Seimo narė pati lankėsi įmonėje, kur dirba neįgalieji, ji vis tiek įsitikinusi, kad socialinės įmonės yra blogis ir jas reikia uždaryti“.

A.Maldeikienė: „Tai melas“

„Žmogus meluoja. Šiuo metu veikia Justino Džiugelio vadovaujama komisija socialinio verslo koncepcijai kurti ir mes pamažu pereisime prie europietiško socialinio verslo modelio, kurio reikalauja visos tarptautinės organizacijos, kurios gina neįgaliųjų teises. Jei iš tiesų net 3 tūkst. neįgaliųjų dirba valymo įstaigose, o tai faktas, ir dirbama su senomis „švabromis“, tai veikiausiai šie žmonės turi labai ciniškus vadovus. Neįgalūs žmonės kartais samdomi valyti labai didelių patalpų, ypač viešajame sektoriuje.“ Anot pašnekovės, susiklosto tokia situacija, kad valstybė šiems žmonėms tiesiog moka mokestį: „Jokie jie ne verslininkai. Į redakciją kreipėsi biudžeto išlaikytinis, turintis samdomų darbuotojų, kuriems algą moka iš biudžeto, o jam lieka pelnas. Tokie verslininkai nieko neinvestuoja į geresnes neįgaliųjų darbo sąlygas. Jums juk patiktų turėti darbuotojų, kuriems nereiktų mokėti atlyginimų ir pelno mokesčio?“ Socialinėse įmonėse, anot Seimo narės, šiuo metu socialinėse įmonėse dirba apie 7 tūkst. žmonių, o dar 40 tūkst. neįgaliųjų dirba vadinamoje atviroje rinkoje. „Įstatymas buvo kuriamas atskirties grupėms, kurių iš viso yra 11: tai iš įkalinimo įstaigų grįžę žmonės, mažas pajamas turinčios mamos su mažais vaikais, o galiausiai viskas baigėsi tik neįgaliais…“ – piktinosi politikė ir pridūrė, kad šiuo metu tiesiog klesti „prekyba neįgaliais“. „Būta atvejo, kad neįgalieji Marijampolėje statė mokyklą, o toje vietoje patikros metu nebuvo nei vieno žmogaus su negalia – įdarbinti vieni, o dirba visai kiti, bet įmonė gauna kompensacijas“, – pasakojo A.Maldeikienė.

Dotacijos – ir alkoholio gamybai

Pasak jos, 40 tūkst. neįgaliųjų darbo vietų įrengimui iš biudžeto kasmet skiriama daugiau nei 2 mln. eurų, o štai socialinės įmonės per įvairias dotacijas sugeba susižerti apie 30 mln. eurų. „Yra tokių socialinių įmonių, kurios tiesiog skalpuoja pinigus. Seime jaus sustabdytas tokių įmonių steigimasis. Ne visuomet socialinės įmonės laikosi reikalavimų, numatančių, kokia veikla jos galinčios užsiimti: būna taip, kad pusę metų gamina alkoholį, pusę metų vaisvandenius, o dotaciją gauna visus metus. Taip išeitų, kad ta dotacija skiriama ir alkoholio gamybai. Jums patinka? Man – ne“, – kalbėjo politikė. Kalbėdama apie socialines įmonės A.Maldeikienė negailėjo kritikos: „Baisiausia, kad tai juodo melo verslas. Melavimas ir neigiamos nuostatos apie Seimo narius, kurie iškelia tas problemas, yra tiesiog komiškas. Pinigai turi atitekti socialinę atskirtį patiriančioms visuomenės grupėms, o šių įmonių, tikėtina, neliks nuo 2019 metų sausio. Žinoma, yra ir tokių socialinių įmonių, kuriose vykdoma prasminga veikla, yra labai gerų pavyzdžių.“

Dėl „gudraus“ verslo veikia ne viskas

Seimo narė teigė, kad būtina skatinti visuomenę keisti savo požiūrį į neįgaliuosius, ji privalo tapti atviresnė ir priimti kitaip mąstančius ar turinčius išskirtinių poreikių. „Kaip geros praktikos pavyzdį galiu paminėti prekybos tinklą „Rimi“, kuris įdarbino nemažai neįgaliųjų. Įmonė savo lėšomis įrengė darbo vietas, specialias drabužines“, – sakė politikė ir pridūrė, kad bus kuriam koncepcija, kuri viena ar kita forma veiktų realiai. „Dėl itin „gudraus“ verslo Lietuvoje veikai ne viskas. Kiek galima daugiau neįgaliųjų turėtų dirbti atviroje rinkoje kartu su kitais žmonėmis. Daugiau pinigų turėtų būti skiriama ne darbo užmokesčio kompensavimui, o darbo vietos įrengimui, kad neįgalus žmogus galėtų realiai dirbti. Turime siekti, kad vis daugiau neįgaliųjų dirbtų intelektualius darbus. Viena iš mano padėjėjų yra neįgali teisininkė, kuri gyvena Marijampolės rajone. Ji mūsų komandai padeda darbuotis prie įstatymo projekto. Negaunamos jokios dotacijos, žmogus sėkmingai darbuojasi namuose, o bendraujame internetu. Kodėl neįgalūs žmonės net turėdami aukštąjį išsilavinimą turi plauti grindis?“, – apie visuomenės nuostatas kalbėjo politikė.

Skaityti straipsnį

3147

A. Maldeikienė išsiaiškino, kaip 1 proc. turtingiausiųjų gali sustabdyti emigraciją

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, Žiniasklaida ir aš

6 balandžio, 2017

Jei 1 proc. didžiausias pajamas gaunančių asmenų mokesčius mokėtų tokiu pat tarifu, kaip tai daro vidurinioji klasė, tada uždirbantys mažiausiai galėtų išvis nemokėti mokesčių, teigia Seimo narė Aušra Maldeikienė.

„Tuo pačiu atsirastų vienas esminis dalykas tai pačiai emigracijai perlaužti – atsirastų pajamų srautai, kurie generuotų pajamas smulkiam verslui. Apatinės grupės irgi galėtų įsijungti“, – DELFI sakė ekonomistė.

Tokias išvadas ji padarė susipažinusi su Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis apie skirtingų pajamų grupių gaunamas pajamas ir sumokamą gyventojų pajamų mokesčio (GPM) sumą.

Su tais pačiais duomenimis susipažinęs Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas pastebėjo, kad jau dabar daugiau uždirbantys sumoka daugiau.

„Jei palygintume žmogų turintį vidutines pajamas ir turintį mažiausias pajamas, pamatytume, kad pajamos skiriasi tik 7 kartus, o sumokami mokesčiai – net 26 kartus.

Jei lygintume žmogų iš didžiausio pajamų rėžio ir mažiausio pajamų rėžio, tai pajamos skiriasi 140 kartų, o sumokami mokesčiai – 200 kartų“, – sakė jis. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

3165

Emigraciją gimdo ir minčių skurdas

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

4 balandžio, 2017

Pranešimas Seime 2017 m. balandžio 4 d. svarstant Migracijos suvaldymo dokumentus

Dokumentas, apie kurį šiandien kalbame, paradoksaliai ir yra esminė priežastis, kodėl Lietuvą palieka jos žmonės.

Pirma, pasiūlytas projektas yra ne politikų, o politinės biurokratijos (kaip sakydavome prieš trisdešimt-keturiasdešimt metų – nomenklatūros)  rašinys. Jis kalba ne apie tautos žaizdas, jos praradimus, vis labiau klampias absoliučios Lietuvos žmonių išgyvenimo schemas, o apie techninę trūkstamos darbo jėgos atstatymo valdyseną. Būtent todėl ir siūlomas sprendimas yra perdėm biurokratinis: „atlikti… procesų valdymo analizę“, koordinuoti, steigti naują biurokratinę instituciją, sukurti darbo grupę, kuri rengtų projektą, parengtų politikos strategijos projektą ir dar kitą projektą dėl kitos programos rengimo , etc. etc. etc.

Antra, jau pati dokumento retorika aiškiai kreipia ir atsakymo, kodėl vengiame turėti vaikų ir paliekame savo šalį, link. Skaitykime  siūlomą dokumentą. Jau jo preambulėje teigiama, kad „blogėjanti Lietuvos demografinė padėtis, nemažėjanti […] emigracija daro neigiamą poveikį šalies ekonomikai ir socialinės apsaugos sistemai“.

Beje, teiginys absoliučiai pakartoja dar 2016 metų vasarą tuometinio Seimo nario Valdo Vasiliausko ir vėliau pernai rugsėjo pabaigoje pateiktas Valentino Bukausko formuluotes, tad ir ankstesni, ir dabartiniai projekto rengėjai tiesiog konstatuoja tą pačią biurokratinės nemąstančios pseudopolitikos logiką ir retoriką, kur ne žmonės, o ekonomika ir socialinė sfera yra pirma žmonių. Formulavimas rodo minties kryptį ir ta aptariamame sakinyje užprogramuota mintis aiškiai implikuoja, jog gyvename valstybėje, kur net politikai žmones mato ir vertina kaip instrumentus, įrankius, iš esmės pavaldžius ekonominei sistemai.

Politinė ekonomija, mokslas, kurį atstovauju ir kuris Lietuvoje taip nuoširdžiai niekinamas, kad net jo vardo minėti nepatartina,  sako, jog tokia socialinė ekonominė sistema, kur ne sistema pajungta žmogui ir jo įgalinimui, o žmogus matomas, kaip sistemos aptarnavimo instrumentas, yra pasmerkta neišvengiamam nykimui. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

3441

Tyla grįsta melu

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

19 kovo, 2017

Revoliucijai kilti būtinos dvi sąlygos: reikia turėti prieš ką maištauti ir realių maištautojų. Apranga neturi reikšmės, dėl laiko ir vietos – paprastai dalyvaujantieji gali nesunkiai prisitaikyti vienas prie kito. Svarbiausia, kad į šį reikalą įsitrauktų abi pusės, antraip visas sumanymas bus pasmerktas žlugti. Vykstant 1650 m. Kinijos revoliucijai, nė vienas priešininkas taip ir nepasirodė, tad už salės nuomą paliktas užstatas nuėjo šuniui ant uodegos. (Woody Allen)

Susitikimas su interesantas Žirmūnų seniūnijoje šeštadienį nusidažė naujomis spalvomis. Du valandos skirtumu pasirodę interesantai buvo stebėtinai panašūs: vyrai nuo 65 iki 75, geri kostiumai (brangoki), gana neapibrėžtos asmeninės vizito priežastys ir vienodas labai rimtas susidomėjimas, ką gi veikiu Seime, jeigu nuolat jie mane mato per televiziją.
Galima, žinoma, patarti, mažiau žiūrėti televiziją (aš savęs ten nemačiau metų metais), bet apie viską iš eilės.

Gyvenimas (tie 50 proc. pozityvo, kurių taip trokšta kolegė Dovilė)

Tobulai elegantiški Tung-Chien Chuang‘o mostai šeštadienio vakarą Filharmonijoje pavertė garsų, nuotaikų ir stulbinančių perėjimų iš gilaus piano į galvą plėšiantį crescendo fantasmagorija. Ta nereali fantastiška gyvenimo ir jausmų iliuzija prabilusi romantiškais Carlo Maria von Weber‘io ir impresionistiškais Maurice Ravel‘io pasažais neįtikimai tiksliai pakartojo visa tai, kuo man buvo apdovanota prabėgusi savaitė.
Pirmadienį buvo mokyklinės salės Druskininkuose ir Lazdijuose, penktadienį — Kelmėje. Trys puikūs susitikimai, trys atviros gimnazistų auditorijos ir klausimai. Sunkoka man dabar būtų prisiminti apie ką tiksliai kalbėjome, jeigu kalbėjome apie mokyklą, gyvenimą, laisvę ir politiko darbą (o taip, ir ilgesnius mokinių mokslo metus, už kuriuos liepiau lenktis ir dėkoti tiems mokytojams, kurie yra mokytojai). Vis dėlto viena detalė širdyje (ir prote…kodėl?) nusėdo ilgam. Kai ramiai prie lango Kelmės salėje stovėjęs vaikinukas paklausė, kodėl p. P.G. iš Seimo yra jūsų priešas, nustebau, mat šiaip jau apie tokius pg negalvoju ilgiau, nei tas kelias minutes, kai susiduriu akis į akį, tad atsakiau tai, kas man atrodo yra akivaizdu: norit būti mano priešu reikia būti asmenybe. Iki priešo statuso irgi reikia pakilti.
Kai tai išgirdę vaikai salėje pradėjo spontaniškai ploti, gimė aiškus suvokimas, kokiu laipsniu tie jauni žmonės yra kitos kartos vaikai, sugebėję palikti mane su atviru klausimu: kodėl jie taip reagavo, kokia mintis pagimdė tą nerežisuotą jų reakciją?
Kita vertus, šalia šio veržlaus judėjimo ir neišvengiamų kalbų srauto, savaitę žymėjo ir tokia įprasta politikui slegianti ir monotoniška pasikartojančių judesių erdvė, kurią savaitės pradžioje atvėriau sau su Natalie Portman herojės tragedija filme „Žaklina“.
Menas turi skonį, kvapą, tikras menas turi gyvybės sėklą. Gyvenimas politikoje irgi nudažytas aitriu audringų jausmų prieskoniu bei šaltu statiškos minčių raizgalynės kvapu — nerimo, šalčio ir atskirties kvapu. Subrandinti sėklą tokioje šalčio ir nevilties sukaustytoje dirvoje yra dvasios žygdarbis.

Anapus meno: politika

Politika yra kova, interesų sankirta. Kol gyveni ramiai, visuotinai mylima(s), pats sau gražus, giriamas pataikūnų iš nusisamdytos ryšių su visuomene agentūros ar šiaip „šviesių, nevalgančių to, kas turi širdį“(1) patarėjų, kurie net dorai nesuvokia, kas ta politika apskritai, tai politika pasirodo kaip tobulo nekonfliktiško, net savotiškai rafinuoto, gyvenimo iliuzija. Kaip sakė toks ponas, dabar vadovaujantis Seimo valdybai: „Politikas — tas pats biurokratas“, vėliau pataręs Audito komiteto nariams mažiau diskutuoti ir daugiau balsuoti. Ši patarėja ryšiams su visuomenei irgi savo ministrą išstato kvaileliu, kuris it baltoji gulbė sklaidosi ir rankele mostelėjęs visus laimina ir… palaimina.
Tokia saldi, nekonfliktiška, nučiulpta ir gličiu saldumu užlieta politika kvepia melu ir mirtimi. Ji tvoskia nužudytais, pragertais, sunaikintais kitų — paprastai švelnių, trapių, apdovanotų širdimis, bet turinčių kūno negalių, mažų, senų — gyvenimais.
Reitingai yra mažiausia, kuo gali girtis politikas. Priešingai, tikras politikas yra tas, kurio daugelis nemėgsta, nes jis DRĮSTA kalbėti apie nemalonius dalykus ir siūlyti NEMALONIUS sprendimus.
Kai viskas, ką galima pasakyti apie žmogų parlamente, yra tai, kad jis santūrus ir ramus, tai (1) toks veikėjas nėra politikas, o politinė marionetė; (2) jis arba tyli, nes nesuvokia apie ką kalbama (Lietuvoje labai dažnas dalykas), arba tyliai neatverdamas savo tikrųjų interesų ir kėslų medžioklėse sprendžia savo ir jį į politiką atvedusių žmonių klausimus kitų gyventojų sluoksnių sąskaita.
Aš atėjau į Seimą atstovauti tiems, kurie dabar neturėdami jokių privilegijų, sunkiai dirbdami mokėdami mokesčius, kurie neretai perkopia 40 proc. pajamų, yra niekinami vadinant juos visokių labai privilegijuotų grupių išlaikytiniais. Tų privilegijuotų grupių, apaugusių lengvatomis ir visokiomis gėrybėmis, kurias jie be atodairos semia iš bendro katilo, dešimtys ir jie naudojasi per 280 vien mokestinių (neskaitant kitokių) lengvatų. Tarp jų ir ūkininkai (25 lengvatos), ir šešėlio atstovai, kurių pajamų niekas nemato, bet džipai kiemus šalia didelių namų puošia (pastarieji atpažįstami iš šventos jiems frazės — neskaičiuokime svetimų pinigų, nors tie pinigai biudžeto, t.y. mūsų visų, bei/arba turtingų mamyčių iš vaikų darželių), ir kažkodėl 5 proc.,. nuo savo darbo pajamų mokantys tų profesijų, kur lengviau paslėpti pajamas žmonės, kai kiti turi mokėti 15 proc. (2)
Mokesčių lengvatos — tai biudžeto išlaidos, kurios atiteko jau iš anksto apibrėžtai grupei ir atiteko kitų gyventojų sąskaita. Jeigu iki 2009 metų ūkininkai nemokėjo Sodros įmokų, tai jų tėvus išlaikė kiti dirbantys žmonės. Galima žinoma aiškinti, kad ūkininkai patys skurdžiausi ir sunkiausiai dirbantys Lietuvos žmonės (tikinčių pasakomis ir ateiviais visada rasi), bet galima paklausti, kodėl visi pensininkai turi gauti mažesnes pensijas, nes kai kas — net būdamas išties turtingas ir tuo besididžiuodamas — tų pensijų senjorams nemoka.
Įvairiausios lengvatos Lietuvoje atsiranda dažnai net suformulavus, kodėl jos būtinos (iš 70 valstybės auditorių vertintų mokesčių lengvatų 43 tikslus galima įžvelgti tik labai bendrai, o 27 jie net nenurodyti), bemaž visada tos lengvatos neterminuotos ir kartą jas užsigrobusi grupė, gali ateityje ramiai sau veikti kitų sąskaita be rimtesnės analizės, ar tie lengvatos turėtojai išties yra patys skurdžiausi ir nelaimingiausi.
Pastaruoju metu vertinama, kad vien mokestinės lengvatos iš mūsų visų bendros kišenės per metus išsiurbia per 500 mln. eurų, kurie nepasiekia mokytojų, gydytojų, bibliotekininkų ar policininkų.
Ar kovodama už tuos, kurie priversti neretai gerokai turtingesniems kasmet padovanoti per pusę milijardo eurų aš galiu patikti kitai pusei, kuri dabar tomis lengvatomis didina savo turtus? Tikrai ne. Ar galiu aš švelniai kalbėdama ir gražiai argumentuodama įrodyti kokiems nors karbauskiams (jų vardas vien Seime — legionas), kad gėda nuo milijonų į bendrą katilą įnešti vos per vieną procentą? Ar supras tokie senstelėję macho, kad politika — tai ne jų sekretorių ir draugužių paltukų demonstravimo arena? Ar pajėgūs jie apsikarpyti savo privilegijas ir neužtarnautą gyvenimą skurdžiausiųjų sąskaita?
Kaip dabar sako: „Baaaaikit, nemanau“.
Priešingai, tiksliai žinau: jie kovos už savo gyvenimą kitų sąskaita iki pabaigos. Bet ir aš kausiuosi iki pabaigos, kad mano šalyje tokių visokių neužtarnautų, aiškiai neišryškintų, paslėptų privilegijų neliktų, o visi be bilietų į biudžetą sulindę zuikiai pažymėtų savo mokesčių korteles adekvačiomis sumomis.

Anapus skaidrios viešos politikos

Dvidešimt septintais Nepriklausomos Lietuvos metais šalies Seimo narys ir jos Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas Nacionalinio radijo laidoje atsakydamas į klausimą apie tai, kad nevertėtų plačiau diskutuoti dėl ūkininkams skiriamų mokestinių lengvatų sako: „Tai aš sutinku, bet tai tikrai yra ne tos diskusijos. Jeigu čia yra politika, tai čia ne viešoj erdvėj ir ne radijo laidoj mes apie tai turėtume diskutuoti. Ir tikrai leiskim žemdirbiams ir ūkininkams dirbti. Tai, bet, aš kaip minėjau, yra Vyriausybės nuspręsta, kad bus peržiūrimi ramiai, prie stalo visi skaičiai ir bus daromos tam tikros korekcijos.“ (4)
Girdite? Politikas viešai tiesioginiame eteryje aiškina, kad politika turi būti daroma (ir akivaizdu, ji taip ir daroma) slapta. Nedeklaruojant interesų arba, kaip konkrečiu dabartinio žemės ūkio ministro, atveju — lyg ir deklaruojant, lyg ir ne. Kodėl taip sakau? Ministro sutuoktinė Žydrė Markauskienė praneša, kad dirba (kuo, paslaptis) žemės ūkio kooperatyve „Lietuviško ūkio kokybė“, bet kiek ta kokybė šeimai generuoja pajamų ir kiek ta šeima papildo valstybės biudžetą — pridengta neviešos deklaracijos skraiste.
Tiesa, pats p. B. Markauskas 2015 metais Lietuvos valstybės biudžetą papildė net (?) 325 eurais (faktas — 325 (trys šimtai dvidešimt penki eurai) sumokėti nuo 8167,5 eurų pajamų) kitaip sakant deklaravo sumokėjęs mažiau, nei 4 proc. mokesčių. Tiesioginė išvada — normaliam piliečiui, kuris tik tiek sugeba prisidėti prie bendro gėrio, būtų gėda, na bet nors dabar tapęs Seimo nariu ir ministru p. B. Markauskas galės šiek tiek laisviau atsipūsti: patekimo į politiką nauda akivaizdi, ar ne?
Aiškios ir kitos dvi netiesioginės išvados. Pirma, kai turi tokias lengvatas, reikia kryžiumi gulti, kad niekas nebūtų išviešinta. Ar ne, ministre?
Antra, skęstančiųjų gelbėjimas — pačių skęstančiųjų reikalas ir visus tuos keturis ministro vaikus tegul ugdo ir moko tie, kurie ne tokie guvūs, apsukrūs (tiksliau, neapdovanoti tokiomis kiaulės akytėmis), kaip ūkininkas – ūkininkų lobistas- politikas- ministras.

Politika yra linksma, kai moki girdėti

Aš atėjau į Seimą kovoti, kovoti iki paskutinės galimybių būti išgirstai ribos — išgirstai dabar jau iš aukščiausios politinės mūsų visų valstybės tribūnos.
Kiekviena kova brėžia fronto linijas, pasitelkia ginkluotę. Naivu būtų tikėtis, kad aš ir mano kova nebus aptaškyta priešų melu, mobingu, patyčiomis, parsiduodančių itin prastai išsilavinusių, nesugebančių normaliai argumentuoti žurnalistų(ių) ir kokių nors abonentų a la žmonų a la kliedesiais.
Tai normalu. Politika yra politika. Aš žinau, ko atėjau, žinau, ką tai reiškia, ir nebijau kovos. Priešingai, tie, kurie manyje mato labai emocionalų ir, jų nuomone, lengvai iš pusiausvyros išvedamą žmogų nesuvokia, kad būtent toks mano choleriškas temperamentas leidžia man būti ta kobra, kuri gelia staiga ir kurios galvoje informacija kaupiasi it stipriausi nuodai, kurie sugebės išardyti visokius melų voratinklius.
Aš neketinu jums čia Seime vaidinti kokios nors eilinės gretutės ir tapti drebančiu triušeliu.
Nesu viena iš ubagėlių markauskų gildijos. Mokydama tokių visokių biudžeto prisiplakėlių vaikus tais pačiais 2015 metais sugebėjau uždirbti 26168,35 eurų ir sumokėti biudžetui 10 kartų daugiau mokesčių (3049 eurų, neskaitant Sodros įmokų), nei dabartinis ministras. Rašiau knygas, turėjau individualią veiklą, verčiau, skaičiau visuomenei paskaitas ir vedžiau laidas. Dirbau ir padėjau savo valstybei, o neverkiau skudurėliu pasišluostydama akutes. Du trečdaliai mano pajamų buvo iš mano verslo, kuris padėjo taip ilgai normaliai dėstyti universitete ir suteikė galimybių įsigyti knygas, keliauti ir padėti kitiems.
Raudate, kad niekada neturėjau savo verslo ir nesuvokiu, kaip jis daromas? Turėjau. Ne problema. Problema, kad jūs visokie tokie biudžeto išlaikytiniai (Markauskas — klasikinis pavyzdys — 4 vaikai, o bendram gėriu nė 350 eurų nesugebėjo išspausti, taigi akivaizdu, gyveno biudžeto ir savo vaikų mokytojų bei gydytojų sąskaita) vis dar bandote čia mums taisykles kurti.
Ir tikrai nebijau tamstų priekabių. Ir viešinsiu viską be gailesčio. Karas gali būti įdomus ir man nereikės rinkėjų kerėti tuščiomis retorinėmis kulkomis, aš užversiu juos sunkiasvoriais faktais.

Ko išties norėjo senstelėję ponai?

O dabar vėl grįžkime į Žirmūnų seniūniją. 2017 metų kovo 18 –oji. Apsilanko ponai Algirdas Navickas iš S. Žukausko gatvės ir Viktoras Ramutis Januškevičius, inžinierius pensininkas iš Žirmūnų gatvės. Pasirodo po vieną, ne kartu, bet jų klausimai tokie vienodi, kad net sunku patikėti, kad sukurpti ne vienoje vietoje.
Ką veikiate Seime? Kodėl nieko nedirbate, o tik šmėžuojate televizijoje? (Kad iki „šmėžavimo“ reikia dirbti, mąstyti, skaityti, vertinti, turėti išlavintas smegenis ir mokėti pagrįsti savo poziciją ponų smegenys nesuvokia).
„Kodėl tiek daug dėmesio Gretos kailiniams?“ — nerimauja p. Algirdas. Mano atsakymas, kad nematau jokio skirtumo, tarp gretos kailinių ir Pūko įdarbinimo aferų, nes labai vienodos tos istorijos savo esme, besijauninančio macho neįtikino: savo apytikriai 75 metuose jis vis dar tiki, kad moteris privalo pavydėti moteriškei, kuri „graži“ (prastas skonis neišgydomas, bet kaip sakoma De gustibus non est disputandum) ir TODĖL yra paimta senstelėjusio vyruko prie pinigo. Nes argi tokia XXI amžiaus damos su kamelijomis istorija nėra kiekvienos moters svajonė?
Pakėliau toną, pasakiau, kad nei seni vyrai, kurie kliedi, nei parsiduodančios moterys nėra mano svajonių Lietuvos gyventojai, ir atidarius duris paprašiau išeiti.

Toliau kursiu savo svajonių Lietuvos katedrą, kurioje kiekvienas suvokia, kiek daug jis skolingas kitiems ir nepamiršta dėkoti bei dalintis.

————————————————————————————————-

(1) Tokia iki ausų besišypsanti ledi įsidarbinusi vienoje interesų suėstoje ministerijoje, rašanti statistines nesąmones apie nedarbą jaučiasi įkvėpta savo „ketverių metų kasdienos su aukštos moralės vadovu“ (tiksliau absoliučių nesąmonių fiksavimo, kai ministras ir jo komandą verčiami problemos nesugebančiais suformuluoti idiotais — konkrečiu atveju ypač klaiku, nes bent ministras tikrai vertas pagarbos ir turi proto). Išties, kvailybe, tavo vardas — prastas skonis, šleikštus saldumas ir žiaurus neišsilavinimas. Ypač nyku, kad konkrečiu atveju kalbame apie ministeriją, kuri kasdien skęsta žmonių ašarose, dažnai neišbrendamose Sodros įmokų ir išmokų džiunglėse, antstolių užvaikytų žmonių dejonėse ir pelno ištroškusių grupuočių sunaikintose neįgaliųjų darbo galimybėse. Plačiau žiūrėkite, kaip savo darbą suvokia ir kaip jį aiškina rinkėjams minima ponia, žurnale „Savaitė“, 2017 kovo 9 d., Nr. 10, psl.30-31.
(2) Mokesčių lengvatos — tai biudžeto išlaidos, kurios atiteko jau iš anksto apibrėžtai grupei. Tokios lengvatos Lietuvoje atsiranda dažnai net suformulavus, kodėl jos būtinos (iš 70 auditorių vertintų mokesčių lengvatų 43 tikslus galima įžvelgti tik labai bendrai, o 27 jie net nenurodyti), bemaž visada tos lengvatos neterminuotos ir kartą jas užsigrobusi grupė, gali ateityje ramiai sau veikti kitų sąskaita be rimtesnės analizės, ar ji tikrai reiklainga paramos,
nebuvo atlikta. Norminių teisės aktų stebėsena, kuri vykdoma nuo 2009 m., buvo atlikta dėl vienos (iš 215) mokesčių lengvatos. Dėl šių priežasčių įvertinti mokesčių lengvatų taikymo tikslingumą ir laiku spręsti kylančias problemas dėl mokesčių lengvatų taikymo gali būti sudėtinga (1 dalis).
Mokesčių lengvatomis pasinaudota 2009 m. – 3 319 tūkst., 2010 m. – 3 025 tūkst., 2011 m. – 2 926 tūkst. kartų. Kai kuriais atvejais netinkamas mokesčių lengvatų taisyklių taikymas dėl neaiškiai apibrėžtų mokesčių lengvatų sąvokų, objektų ir sąlygų apsunkina Valstybinės mokesčių inspekcijos, kaip mokesčių administratoriaus, darbą, didina neteisingo apmokestinimo riziką (1.3 poskyris, 2 dalis).
(3) LRT Aktualijų studija su žurnaliste Jurgita Čeponyte 2017 m. kovo 15 diena

Skaityti straipsnį

3628

Aušra Maldeikienė atsigręžė į Seimo ūkininkus, kurie „vaidina nabagėlius“

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą, Žiniasklaida ir aš

14 kovo, 2017

Seimo narė Aušra Maldeikienė pirštu rodo į parlamentarus ūkininkus, kurie metines pajamas iš ūkio skaičiuoja milijonais eurų, tačiau naudojasi ūkininkams taikomomis mokestinėmis lengvatomis ir šias lengvatas ketina įtvirtinti iki gyvenimo galo.

Politikė užsiminė apie kreipimąsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, kad Seimo nariai negalėtų kartu gauti pajamų iš Seimo nario algos ir iš ūkio. Antradienį spaudos konferencijoje A.Madeikienė teigė, kad nemaža ūkininkų dalis yra ne tik pasiturintys, bet ir labai turtingi, valdo didžiulius žemės plotus. Kaip pavyzdį ji pateikė Seimo narį konservatorių Kazimierą Starkevičių. Politikė įvardino, kad jis valdo per 400 ha žemės ir neketina nusišalinti nuo balsavimo Seime, kuris susijęs su ūkininkams taikomomis lengvatomis.

Pasak politikės, visi Seime sėdintys ūkininkai privalo nusišalinti, kai Seimas svarstys lengvatų taikymą šiai žmonių grupei. „Valstiečių“ partijos vedlys ūkininkas Ramūnas Karbauskis žada atsitraukti nuo šio klausimo svarstymo. „Turėtume įdėmiai sekti, ar jie nedaro pagalbos sau“, – sakė Mišriai Seimo narių grupei priklausanti A.Maldeikienė.

Politikė mano, kad reikia inicijuoti kreipimąsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją dėl tų Seimo narių, kurie kartu yra ir ūkininkai, ir gauna išmokas. „Konstitucija aiškiai ir tiksliai sako, kad Seimo narys privalo gyventi iš tų pajamų, kurias jis gauna Seime“, – sakė politikė.

„Galų gale kai yra tokios sistemos, į politinę valdžią ateina tie, kurie visą laiką iš mokestinių lengvatų išlošia ir jie tas mokestines lengvatas įtvirtina iki gyvenimo galo“, – kalbėjo A.Maldeikienė ir teigė, kad tai įrodo ir K.Starkevičiaus kalbos. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

12574

Kovo 11- osios sonatinis allegro arba Kaip sunaikinti laisvę nemokšų rankomis

#išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

13 kovo, 2017

Kovo 11- osios sonatinis allegro arba Kaip sunaikinti laisvę nemokšų rankomis

Įžanga

Kovo 11-oji man visada asocijuojasi su konjaku. Kai aną dabar jau ganėtinai tolimo kovo vakarą tuometinėje Aukščiausios Tarybos salėje nukrito okupanto vėliava, kilniausias gėrimas namuose buvo seno gero konjako butelis, tad visi jo ir paragavome. Tada meilė Tėvynei, aplinkiniams, žmonėms, kurie balsais ir parašais patvirtino tą širdyse augintą ir nešiotą laisvę, buvo tokia visaapimanti, tokia kupina džiaugsmo ir skaidrios šviesos, kad širdis įveikė protą. Atrodė, amžiams.
Vis tik prasminga meilė auga tiesoje: pradžioje akla, ilgainiui ji atsiveria ir vidinei kančiai, ir prieštaravimams, ir žmogiškam trapumui. Ir jokio skirtumo, ar kalbame apie dviejų žmonių santykius, ar apie meilę savo kraštui, jo žmonėms, ar netgi keistoką jausmą, kurį savyje aptikau visai neseniai — meilę pačiam gyvenimui su visa jo kalvota įvairove.
Tačiau šiame, iš pirmo žvilgsnio gal ir painiame, tekste meilė nėra prasminis žodis. O ir laisvė reiškia tik pagalbinę struktūros atramą. Prasminis pamatas, formuojantis suvaldyto gyvenimo lauką, yra tiesa, be kurios ir meilė, ir laisvė tėra elementarūs grubios ir atšiaurios savivalės veidai.

1. Ekspozicija

Neapsirikite. Šitas tekstas ne apie dar vieną dabartinės Lietuvos gimimo dieną, ne apie jausmus ir net ne apie laisvės pavidalus. Pasiskolinta tradicinė muzikinė forma reikalinga man tik tam, kad ieškočiau atsakymo į vieną gniuždantį klausimą: kodėl gyvename taip, kaip gyvename, ir kodėl neturime drąsos pasakyti, kad mus užpuolę sunkumai yra mūsų pačių klaidų ir tiesos neigimo padarinys.

Pagrindinė tema
Priešingai, nei mėgsta teigti visokio plauko materialistai, žmogus gimsta iš Žodžio, logos. Pastarasis graikiškas terminas, kuris mąstyme įsišaknijęs daugybe susipynusių reikšmių, nurodo į pamatą, kalbą, priežastį, pasakojimą, proporciją… Jis kreipia į žinojimą ir tvarką. Logosas — tai logika anapus argumentų, tai sąranga, išryškinanti sąsajas ir sutarimą tarp kalbančiojo ir auditorijos. Krikščioniškoje mąstymo tradicijoje tai ir mąstymo, kūrybos, gyvenimo pavidalas.
Žmogus, norintis (su)kurti prasmingą tikrovę, privalo išmokti naudotis realybę formuojančiais instrumentais. Norėdama rastis ir plėtotis visuomenė rūpinasi savo visuminiu „protu“: mokosi mąstyti (mokykla), kurti naujas mąstymo formas (universitetas). Procesą koreguoja žinių sklaida, galiausia modernybės laikais virstanti masine žiniasklaida.
Šie esminiai instituciniai visuomenės savimonės metmenys persipindami su kasdienybės ataudais ir virsta tikrovės audiniu. Jei pynimui pasirinkti patvarūs, tinkamai apdoroti siūlai, kasdienybės nuokrypiai pernelyg neišdraikys gyvenimo kokybės, jos spalvų ir raštų.
O dabar paklauskime savęs, kodėl gyvename taip, kad bėgte bėgame iš savo gyvenimo visomis kryptimis: ir į nebūtį, ir į neviltį, ir į baimę, ir į pasidavimą. Ir bėgame ne tik nuo savęs. Bėgame ir iš savo šalies.
Mano atsakymas į šį klausimą labai paprastas ir skaidrus: mes nesukūrėme atsparios valstybės institucinės sąrangos, tad visas valstybės kūrybos procesas išsikraipė, o gyvenimo audinį vis dažniau „puošia“ išsikreipusių ataudų suformuotos skylės.
Mokykla nemoko mąstyti ir atsiverti kitam, tad, pataikaudama individualiam ir dažnai itin lėkštam skoniui, ji net nebando formuoti piliečio, nors per amžius ji tam buvo pašaukta. Kad mokykla gebėtų ugdyti laisvus sąmoningus ir atsakingus žmones, joje turi dirbti laisvi, nepervargę, kritikai ir visuomenės spaudimui atsparūs žmonės. O dabar šita Lietuva mokytojui net knygų, nekalbant apie kažką daugiau, giliau ir plačiau, gaili. Duoda it ubagui kelis skatikus — ir reikalauja neįmanomo.

Universitetas nebemoko analizuoti savo mąstymo, o tai yra jo pirminė ir esminė paskirtis. Taigi, tos mūsų dėliojamų ir perdėliojamų universitetų apsukos mala vandenį (dabar tas darbas vadinasi „įsisavina“ projektines lėšas ir mažina universitetų skaičių), o biurokratai ir pirkliai net darbų temas mokslininkams jaučiasi galintys formuotis sulig savo proteliu. O kad taip, tai universitetai ir nebereikalingi: jie nepajėgia nei maitinti valstybės smegenų, nei teikti šaliai jos lyderių. Kaip kosminiais laivais niekada niekas nevežiojo mėšlo į gretimus laukus, taip darbo jėga (koks sovietinis terminas šalyje vaidinančioje, jog ji jau visateisė Vakarų demokratijos žvaigždutė) niekada nebuvo Universiteto tikslas.
Galiausiai žiniasklaidoje, ten, kur prastas išsilavinimas yra ne gėda, o žudymo įnagis, vaikšto prastai paruoštų ribotų smogikų ordos. Čiulpdami iš kenčiančios valstybės porų tekantį kraują, jie gaminasi savo duoną kasdienę — reitingus.
Kai nėra tikros mokyklos, tikro universiteto ir tikros žurnalistikos, nėra ir negali būti ir tikros politikos.
Tiems, kurie pradės rypauti, jog toks apibendrinimas panaikina gerųjų nuopelnus, pasakysiu viena: visi tikri mokytojai, profesoriai ir žurnalistai PUIKIAI savo širdimi jaučia ir protu suvokia, kad kalbu tiesą. Jiems ir sunkiausia šioje dorybes ir LOGIKĄ paminusioje realybėje. Tad jie pirmieji ir supras, kad ne apie juos kalba.

Šalutinė tema
O dabar keli lokalūs niekingi šių mano dienų gyvenimo pavyzdžiai, iliustruojantys, kas ištinka visuomenę, kurioje mokykloje (universiteto kaip savianalizės formavimo vietos nė neprisiminkime) net elementarių mąstymo formų nesimokę tariami žurnalistai (ar tariami politikai) bando kalbėti apie rimtus dalykus. Apeliuodami į infantilią nesusivokusią auditoriją, jie spjauna į logiką, draskosi, kalba nesusijusias beprasmybes ir taip manosi medžiojantys seną politikos liūtę, galų gale prisivertusią palikti saugius akademinės tvirtovės guolius.
Nesu naivi. Mizantropiška panieka miniai, kuri manyje kažkokiu keistu būdu persipynė su meile ir atjauta mažutėliams, bei staigi choleriko reakcija reiškia ir tai, kad priešingai, nei atrodo, mane įskaudinti be galo sunku. Žinoma, kai Seimo valdyba, anuo metu neprašyta ir už visų mokesčių mokėtojų pinigus (tokiems dalykams darbe susimeta tik prasčiokai, elitas gudresnis) siuntusi gėlės ir vainikus ant mano mamytės karsto, dabar praneša, jog tomis dienomis aš be pateisinamos priežasties praleidau kelis Seimo posėdžius, širdis minutei sustingsta. Bet tik minutei.
Kai vieno žiauriai buko politikos „grando“ (ilgus metus vadovavęs miestui, jis net nesugebėjo surinkti Finansų departamente žmonių, kurie skirtų įplaukas, pajamas ir pelną) žmona pradeda sklaidytis ir tokioms pat menko proto draugėms aiškinti, kad aš slepiu tai, kas viešai įkelta ir paskelbta, ir ką pati aptiko mano tinklaraštyje, minutę nustembu. Bet tik minutę. Šiek tiek ilgiau stebiuosi tik sužinojusi, kad tokias iš vieno pjūvio smegenų ištrauktas tiesas apie tai, kad aš esą esanti nupirkta lobistų, ji išveda iš jos galva nepaneigiamos tiesos, jog ji turi vyrą, o aš ne. Bet stebiuosi tik kelias minutes. Nes kai moters vaikai nemaišyti, jai geriau žinoti apie visų visus vyrus ir vaikų rūšis.
Kai jau gerokai nebenauja, ką pati apie save bemanytų, odinėmis kelnėmis buvusius privalumas išsiryškinusi tranzitinė (keliaujanti per televizijas) ponia, kuri vis dar manosi esanti kažkaip susijusi su žurnalistika, laksto po Seimo koridorius ir klausinėja kliedesių, kurie jai vakar prisisapnavo, nes ji prieš miegą skaitė ano politikos zombio žmonos kliedesius ir jau pasijuto galinti gauti mane savo mirusių reitingų laidoje, net nebenustembu.
Bet pasišlykščiu. Tačiau šlykšti man pasirodo ne ji. Pasišlykščiu savimi, kad taip ilgai leidau tokiai/tokioms mano laiką ir mintis graužti.
Ai, neberašysiu. Nuobodu, banalu, lėkšta. Bet nepamirškit. Tai šalis, kurioje gyvenate.

2. Temos vystymas

Paskutinėmis 2014 metų dienomis Seimo narys Naglis Puteikis savo politiko paskyroje rašė apie mane, kaip žmogų, kuris nori Lietuvai grąžinti politiką. Cituodamas mane, jis rašė: „ politika – ne ekonomikos reikalų tvarkymas. Politika – visuomenės susitarimas apie tai, kaip ji supranta, kas yra teisinga toje visuomenėje, kas toje visuomenėje yra svarbu jos piliečiams, kas yra bendras gėris.“
Pažiūrėkime, kaip tas pats N.Puteikis elgiasi ir pasvarstykime, ar jis suvokia, kas yra politika.
Taigi, prabėgus šiek tiek daugiau nei porai metų, 2017 kovo 4-ąją mano paštą pasiekia p. N. Puteikio padėjėjos laiškas, kuriame esu informuojama, jog jos redaguojamą (?) internetinį laikraštį pasiekė vasario 20 d. Kultūros ministerijoje surengto pasitarimo garso įrašas, kuris, kaip teigiama yra „liudijantis, kaip valstybės tarnautojai yra prievartaujami suderinti buvusio Vilniaus prekybos akcininko, vieno iš Leo LT aferos architektų, o dabar UAB „Trastas“ direktoriaus Dariaus Nedzinsko vystomą projektą, pagal kurį Trakuose prie autobusų stoties būtų pastatytas milžiniškas prekybos centras, galintis negrįžtamai sunaikinti istorinio miesto mastelį ir kultūrinį kraštovaizdį.“ [įrašo galite paklausyti čia] Kitą dieną rašo jau pats Seimo narys N. Puteikis. Aistros verda ir žodžių nesirenkama. Kelių punktų karo stovio skelbimo programoje, galima patirti, kad (1) „paskelbus apie planus Trakų istoriniame mieste statyti gigantišką prekybos centrą, prisidengiant autobusų stoties renovavimu, aktyvūs visuomenės nariai susibūrė į judėjimą „Gelbėkim Trakus“, kuriuo kviečiama kovoti prieš paveldo naikinimą Trakuose ir brutalią verslo plėtrą“; (2) jau kovo 6 dieną visi, kas kruta ir gyvas turi bėgti į Trakų rajono savivaldybės didžiąją salę, kur vyks renginys, „klaidinančiai“ (N.Puteikis žino iš anksto!) pavadintas „Trakų autobusų stoties projektinių pasiūlymų“ pristatymu, nors (vėl paaiškina N.Puteikis) „projekto esmė visai kita – gigantiško prekybos centro statyba, galinti negrįžtamai sunaikinti unikalų šio istorinio miesto mastelį ir sudarkyti per amžius susiklosčiusį kultūrinį kraštovaizdį“.
Seimo nario žodžiai liejasi laisvai (kalba ir visa kita netaisyta): „nespėjo naujas kultūros viceministras apšilti kojų ministerijoje, o jau stikloidiškai gelžbetoninius monstroidus – prekybcentrius prastūminėja saugomose teritorijose visokiems žulikams, kurie susikrovė turtus machinacijomis nugriebdami iš biudžeto ir taip didindami emigraciją. O kaip viceministras D.Nedzinską meiliai vadina – vardu – “Dariau”. Brendžiuką kartu ragavo, ar D.Nedzinskas viceministrui laikrodį, kaip kad Kurlianskis buv.VMI vadovui Bradauskui dovanojo, kad taip burkuoja? Gal investicijomis rūpinasi? Tai kad čia Ūkio ministerijos kompetencija. Kultūros ministerija turi paveldo išsaugojimu, o ne žulikystėmis rūpintis. D.Nedzinskas ruošaisi ne tik kraštovaizdį sužaloti, ne tik ubagiškas algas mokantį RIMI prastūminėti (na bent jau Lidlą – ten algų vidurkis 200 eurų didesnis, nei RIMI), bet ir valstybę eilinį kartą ruošiasi apiplėšti – kiek sumokės į biudžetą valstybei už teisę statyti? Kelis šimtus eurų žemės nuomos mokesčio? Pasityčiojimas. Matyt D.Nedzinskas tokių machinacijų išmoko LEO LT laikais, Vakarų skirstomųjų tinklų machinacijų laikais. O kiek už tokias prekybcentrio statybas į valstybės biudžetą bet kurioje kitoje ES valstybėje sumokėtų? Įspūdingas sumas – todėl kitose ES valstybėse daugiau pinigų nuo BVP sunešama į biudžetą – mažesnė emigracija. O čia D.Nedzinskas padedamas buv.kultūros, o dabar jau chaltūros viceministro R.Augustinavičiaus ruošiasi pakartoti visus blogiausius LT scenarijus – vėl apgavystės, machinacijos teisės aktais, dalies paminklosauginių reikalvimų slėpimas, paveldu besirūpinančių pareigūnų prievartavimas, paveldo griovimas, politikų tvirkinimas.Amen R.Augustinavičiaus reputacijai – tegul už tai dėkoja D.Nedzinskui. O tam nusispjaut – kam jam reputacija, kai tiek milijonų nekaltų mokesčių mokėtojų ir pensininkų sąskaita susikombinavo dirbdamas VP imperijose. Ypač patiko tas “NU…” (stenograma, kurią noriai prideda N. Puteikis, teksto pabaigoje) (1)
Aistros liejasi toliau, mat Seimo narys žino, jog: „Autobusų stoties rekonstrukcija – tik figos lapelis pridengti šiam brutaliam sumanymui. Pagal brutalumą jį galima lyginti su vieną iš gražiausių Kauno krantinių milžiniška automobilių stovėjimo aikštele sudarkiusiu ir Karmelitų bažnyčią užgožusiu „Akropoliu“, kurio pavyzdys puikiai iliustruoja faktą, kad atsakingų institucijų pareigūnai duoda leidimus paveldo ir miestų mastelio atžvilgiu nusikalstamiems projektams. Pinigai, „Akropoliu“ išprievartavę Kauną, o dabar į Trakus stumiantys 2000 tūkstančių kvadratinių metrų dydžio [A.M pastaba: Taigi, N.Puteikio nuomone, prekybos centras bus 2 kvadratinių kilometrų ploto, nors užstatomas plotas nepalyginamai mažesnis] prekybcentrį, yra susiję su „Vilniaus prekyba“ ir turi visos valstybės prievartavimo patirtį – projekto rengėjos UAB „Trastas“ savininkas yra buvęs „Vilniaus prekybos“ akcininkas Darius Nedzinskas, vienas iš „Leo LT“ aferos architektų. Tada jis vadovavo „Maximos“ savininkams priklausiusiai „NDX energijai“, kuri diktavo sąlygas visai valstybei, įtrauktai į neskaidrius ir jai nuostolingus akcijų mainus. Tad galima neabejoti – jei nepasipriešins visuomenė, Trakai bus užgriozdinti milžinišku prekybcentriu.“
Laiškus perskaičiau būdama Briuselyje. Emocijas ir itin nelogišką draskymąsi nurašiau p. N. Puteikio ir jo padėjėjos prastam išsilavinimui ir, tarkime taip, „geroms“ širdims. Juolab, kad nė neketinu į tuos Trakus vykti ir kaip nors ką nors gelbėti, o, antra vertus, ir dabartinis mano statusas tokius ir panašius išankstinius ir mano kompetencijai nepavaldžius dalykus man net draudžia.
Vis dėlto čia istorija nesibaigė.
Grįžus iš komandiruotės Briuselyje savo pašto dėžutėje kovo 8 dieną radau jau kitos pusės prašymą susitikit, nes investuotojas, p. Darius Nedzinskas, su kuriuo puikiai dirbome „Vilniaus vandenyse“, kur buvau Stebėtojų tarybos narė, o jis Valdybos pirmininkas, gerai žinodamas apie tai, kaip pedantiškai laikausi taisyklių, nutarė man pristatyti susidariusią situaciją ir paaiškinti apie jo, kaip jis mano, pažeidžiamas teises.
Žinoma, susitikau susitikti (apie tai yra įrašas mano susitikimuose su lobistais šiame bloge).
P. D. Nedzinskas buvo, kaip įprasta, labai dalykiškas, parodė man dokumentus, projektus. Paaiškėjo, kad statomas kompleksas apims autobusų stotį, 900 kv. metrų „Rimi“ parduotuvę (tai tas mažiausias „Rimi“ parduotuvių tipas), eilę kavinių ir parduotuvėlių. Maksimalus pastato aukštis — 7 metrai (kaip rodo dokumentai, šalia esančių pastatų aukštis siekia ir 8,5 m). Asmeniškai man projekte labai patiko išorinė apdaila, kur medinės sijos kaitaliojasi su veidrodiniais intarpais, kuriuose blyksės ežero vandens atspindžiai.
Kaip aiškino D. Nedzinskas, daugiausia ginčų kyla dėl aikštelės automobiliams, kuri turėtų būti įrengta ten, kur plotas skirtas gyvenamai sodybai, ir su tuo nesutinka Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, o konkrečiai jos vadovas Gintaras Abaravičius. P. D. Nedzinskas netgi yra įsitikinęs, kad tokiu būdu už sutikimą leisti statybas jis prievartaujamas duoti bene 200 tūkst. eurų kyšį.
Akivaizdu, po susitikimo su D. Nedzinsku ieškojau R. Kalinauskaitės ir N. Puteikio, norėdama sužinoti, kas konkrečiai juos paskatino beatodairiškai užimti vienos pusės poziciją, bet jų darbe tą dieną rasti nepavyko. Galiausiai susisiekus ir uždavus paprastą klausimą, kodėl jie ėmėsi šios reikalo, kuris, kaip bežiūrėsi, blogiausiu atveju yra teismo prerogatyva ir negali būti sprendžiamas Seimo nario akivaizdžiu spaudimui vienai pusei ir tyčiojimusi iš jos, sužinojau, kad esu nupirkta.
Būtų labai juokinga, jeigu nebūtų šlykštu.
Žinoma, po to dar įsijungė grasinimai, visokios a la “patriotų“ laidos su beviltiškai primityviomis vedėjomis, N. Puteikio pareiškimai(2) Seimo salėje apie korumpuotus paveldosaugos specialistus, kurie esą sąžinę pardavę, ir panašūs dalykėliai.
Apeliuodami į viešąjį interesą, jie pamiršo, kad viešas interesas ne vien tas, kurį jie taip beatodairiškai gina. Viešas interesas yra ir investicijos, naujos darbo vietos, tinkama autobusų stotis ir dar daug kas. Galų gale viešas interesas (ir pats rimčiausias) yra ir investuotojo teisė laisvai disponuoti savo privačiomis lėšomis.

3. Repriza

Norėdama galutinai susidaryti vaizdą, kas vyksta, paskambinau ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos direktoriui Gintarui Abaravičiui. Buvo malonu sužinoti, kad tai vienos mano geriausių mokinių tėtis, o pradėjus kalbėti apie temą, negirdėjau jokių isteriškų klyksmų apie pasaulio pabaigą, kaip iš N.Puteikio ir R. Kalinauskaitės lūpų, o pretenzijos investuotojui galiausia buvo išguldytos ramiu ir logišku laišku, kurį ir cituoju: „Gerbiama Seimo nare Aušra Maldeikiene, TINP direkcija nesupranta, kokių konkrečių pretenzijų jai turi Darius Nedzinskas. Jei jis mano, jog TINP direkcijos sprendimai yra nepagrįsti, tai kaip ir kiekvienoje demokratinėje valstybėje jų paneigimui yra teisiniai instrumentai, pvz. pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
Nepaisant to, atsižvelgdami į Jūsų žodinius prašymus (pareikštus 2017-03-09 14.20 ir 14.30 pokalbių telefonu metu) pateikti informaciją (dokumentus) dėl Dariaus Nedzinsko pateikto Jums skundo, teikiame bendro pobūdžio informaciją apie valstybės saugomos – Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) – teritorijos apsaugos, tvarkymo ir naudojimo reikalavimus, kuriais savo veikloje vadovaujasi TINP direkcija, nes nežinant Dariaus Nedzinsko skundo turinio nėra galimybės pateikti konkretesnius duomenis bei argumentus“. Logiška. Nuoseklu. Protinga.
Apie teisminį klausimo nagrinėjimą sakiau ir susitikimo su D.Nedzinsku metu, ir, beje, pokalbyje su G. Abaravičiumi, kuris, kiek suprantu, atsiribojo nuo visos aktyvios N. Puteikio veiklos.

4. Coda

Apie ką pasakoja ši tragikomiška istorija? Apie investicijas Lietuvoje? Apie tai, kaip saugomos teritorijos? Apie tai, ką ir kur veikia ir turi veikti Seimo narys? Apie korupciją? Apie viešąją ir privačiąją partnerystę?
Taip, galime rasti visų šių problemų atplaišas. Vis dėlto pagrindinė tema yra totalus neišsilavinimo siautėjimas šalies politikos ir viešosios erdvės laukuose.
Neieškokite logikos ir argumentų raudose prie Garliavos tvoros, pasipiktinime, kad norvegai iš girtų sugyventinių mušamų motinų atima vaikus, kovose prieš skiepus ir už acto garinimą, sapalionėse apie specialiai į šampūnus dedamus nuodus ir žuvis, maitinamas lavoniena. Visų šių kliedesių vardiklis bendras — proto miegas.
Apie aną ponią, save vis dar laikančią žurnaliste, nekalbėsiu. Viskas aišku kiekvienam, kas truputį mąsto, jau seniai ir net čia buvo kalbėta apie jos neišsilavinimo gelmes. Ir rodo ją, matyt, tik todėl, kad gėda kasvakar verstis tik trečiarūšiais rusiškais serialais.
O va ties N. Puteikiu stabtelėsiu. Neturiu abejonės, kad šiaip jau Naglis yra geras žmogus. Vis dėlto, kaip sako liaudis, geras žmogus — ne profesija.
Kaltindamas kitus tuo, kad jie esą korumpuoti (sako, kad man jis priskyrė jau kažkokią dalį dėžutės nuo konjako  ), jis išties neatsako į vieną paprastą klausimą: „O kiek jums, p. Puteiki, sumokėjo tie, kurie nenori tos investicijos, nes nori aptariamame sklype statyti savo objektą?“. Ir nesakykite, kad nemokėjo, nes žmogus, kaip rodo jūsų paties logika, šiaip gi nieko nedaro, jis veikia gi tik dėl buko savanaudiškumo, ar ne?
Beje, tokį savanaudiškumą ir principų atsisakymą p. Naglis labai gražiai demonstruoja ir savo politine karjera. Viešai prisipažinęs apie tai, jog gavo paramą iš p. Karbauskio, jis nė žodžiu nekalba apie šio oligarcho dideles bėdas ir su morale, ir su akivaizdžiais procedūriniais deklaracijų pažeidimais. Na, Karbauskis nusipirko, tai gal pagąsdinus ir Nedzinskas ką nors duos, ar ne, Nagli?
Beje, o kodėl būdamas toks didis kovotojas su korupcija net susitikimų su lobistais neišgalite deklaruoti? Bijote, kad paaiškės, kas jumis moka ir duoda? Neduoda? Na ne, abejoju. 
Kaip suprantate, čia išdėsčiau visą apgailėtiną panašių korupcijos kovotojų „logiką“, kuri galiausia maitina korupcijos lauką, mat už pinigus ir pasitelkus parsiduodančius žurnalistus/žurnalistes sunaikinus dorus žmones, nusikaltėliai atveria visas duris koja.
——————————-
Lietuvą gramzdina vis prasčiau savo darbą atliekančios mokyklos, siaurinamos literatūros ir matematikos programos, trupinami paskutiniai laisvo mąstymo daigai universitetuose. Ją griauna be galo primityvūs politikai, kurie gali įsitvirtinti tik šaukdami absoliučias nesąmones ir taip gaudami nors kelias minutes dėmesio.
Belieka rinktis: ar tvanas po mūsų, ar vis dėlto sunaikinta melo (net jeigu jis pats jaučiasi labai švarus) tvirtovė.

——————————-
(1) R. Augustinavičius: Dariau, čia mes sustojam, nes diskusija nebeveda toliau niekur. Mes vėl nukrypstam… Bet esminis dalykas yra kalva, aš taip suprantu? G. Abaravičius: Ne, netgi pasakykime taip: šito pastato santykis su kraštovaizdžiu. R. Augustinavičius: Dariau, leiskit man kalbėt, neaštrinkit situacijos. D. Nedzinskas: Tyliu. R. Augustinavičius: Bet vis tiek reikia daugiau mažiau žinoti, tas kraštovaizdis kokia apimtim. Visa apimtim… akcentas kalva ir panašiai… G. Abaravičius: Bet mes gi neprojektuosim už architektą… R. Augustinavičius: Mes turim pasakyti sąlygas, ką mes saugom. Kas tas kraštovaizdis. Kur jis prasideda ir kur jis baigiasi. Čia mūsų kompetencija. Nu?”

(2) Kolegos, norėjau pasiūlyti jums jeigu turite laisvų pinigų ar santaupų investuoti pagal labia gerą schema pinigus apgaunant valstybę. Aš esu dėkingas verslininkui Dariui Nedzinskui už šitos schemos atradimą, kaip žinote jis ne primas šitą schema yra atradęs, kaip jūs žinote paskutinė geriausiai žinoma yra 400 mln išvedimas iš Vakarų Skirstomųjų tinkle kada buvo atliktas turto perkainojimas: sumažintas įstatinis kapitalas ir valstybė neteko šitų milijonų kurie būtų prisidėję prie socialinės gerovės ir didesnių algų. Taigi, Dariaus Nedzinsko paskutinis atradimas: kaip žinote paveldo teritorijos saugo geriausias kraštovaizdiniu ir komerciniu požiūriu teritorijas ir apriboja užstatymus, dėl to verslininkams ten sudėtinga investuoti ir ką nors statyti. Jeigu turite pažįstamų Paveldo ir Kultūros departamente jūs galite realizuoti štai tokią schemą. Kaip suprantate, paveldo reikalavimai du dešimtmečius saugojo geriausias vietas komerciniam projektams – sunku ten buvo kitiems patekt. Taigi, susirandate Paveldo departamento direktoriaus pavaduotoją Algimantą Degutį, nueinate pas jį, parodote pirštu Senamiestyje esančią teritoriją, kurioje norite statyti didžiulį prekybos centrą arba Trumpo stiliaus dangoraižį, jis nueina į Kultūros paveldo vertinimo tarybą, kurių yra keturios, trys nesukalbamos, nes žmonės saugo prestižą: mokslininkai, seno sukirpimo paminklosaugininkai, o pirmojoje yra sukalbami specialistai; ir paprašo Direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis, kad tas gabaliukas iš Senamiesčio būtų išbrauktas. Vertinimo taryba, pirmoji vertinimo taryba slapčia, nekviesdama nieko, neatlikdama tyrimų, nenaudodama jokių argumentų išbraukia tą gabaliuką, apiformina protokolą, įneša į Kultūros paveldo registrą; nekilnojamo turto registras reikalavimus išbraukia ir jūs statote Trumpo dangoraižį, jei tai valdiška žemė valstybei nulis eurų, nu truputis – žemės nuomos mokesčio ir nekilnojamo truputį – jūs nepirkdami valstybinės žemės sklypo pasistatote didžiulį prekybos kompleksą. Šituo keliu keliuose miestuose nuėjo prekybos tinklas Iki ir labai sėkmingai pasistatė komercinius objektus, dabar tokia schema bus naudojama Trakuose, ačiū Trakų merei liberalei už tai kad padėjo Dariui Nedzinskui šitą schema padėjo realizuoti, ačiū Departamento direktoriui Algimantui Degučiui už šitos schemos realizavimą ir noriu perskaityti nekilnojamo kultūros paveldo pirmosios tarybos sudėtį, kad amžiams liktų žmonių, kurie slapčia, be argumentų, sumažino Trakų senamiesčio teritoriją ir linkiu šitiems specialistams tolaiu sėkmingai tiesti tinklus baisiems pastatams Senamiesčiuose: Ramūnas Kondratas, humanitarinių mokslų daktaras, Inga Zakšauskienė, humanitarinių mokslų daktarė, Arūnas Boruta, architektūrinio paveldo ekspertas, Audronė Šulienė, architektūrinio paveldo ekspertė, Inesa Alistratovaitė-Kurtinaitienė, humanitarinių mokslų daktarė, Ilona Vaškevičiūtė, humanitarinių mokslų daktarė, Eligijus Juvensijus Morkūnas, humanitarinių mokslų daktaras, Rasa Butvilaitė Petrauskienė, humanitarinių mokslų daktarė, Kęstutis Lupeikis, humanitarinių mokslų daktaras, ir Romas Pakalnis, Humanitarinių mokslų daktaras, specializacija želdynų ir kraštovaizdžio nekilnojamasis kultūros paveldas, šitos komisijos pirmininkas, šito posėdžio pirmininkas. Sveikinu visus eilinį kartą apkrausčius valstybę ir nesumokėjus į biudžetą jai priklausančių keliasdešimties milijonų eurų, kuriuos normaliose valstybėse mokama už teisę statyti, arba jeigu tai daroma Lietuvoje, tai daroma su sąlyga, kad jeigu žemė yra privati. Taigi, gerbiami politikai turime gerų specialistų valstybės tarnyboje ir turim nenuilstantį Darių Nedzinską, kuris nenuilstamai tikrina valstybės atsparumą. Nemokėkime jokių mokesčių kiek tik galime, o jeigu turite investicijų, pasinaudokite šita schema, kol valdanti frakcija nepakeitė, kol kultūros ministrė nepakeitė šitų “specialistų”.

Skaityti straipsnį