Mano skyrybų fakto išviešinimas, nors byla buvo uždara, patvirtino liūdną tiesą, kad teismų darbuotojai prekiauja duomenimis, tad šiandien kreipiausi į atitinkamas institucijas. Esu viešas žmogus. Moku susidoroti su išoriniu spaudimu. Šlykštu, žinoma, ir man matyti žmones, kurie vadina save žurnalistais, bet išties yra tiesiog vagys, gyvenantys kitų žmonių krauju ir iš to uždirbantys savo judo […]

2017 m. gruodžio 19 d. Šiandien save įtakingiausia žurnaliste savo pačios vadovaujamame portale pasiskyrusi „žurnalistė“ Monika Garbačiauskaitė-Budrienė savo Facebook paskyroje niekinamai mane pamokė: „Ko niekad nesupratau – tai kai žmonės laisvanoriškai iškrato viešai savo baltinius. Sakysit, aš beširdė, neužjaučiu. Užjaučiu, bet kai protingos moterys, kurios galėtų užkariauti auditorijos dėmesį idėjomis, imasi darytis PRą iš skyrybų […]

2017 rugsėjo 20 d. KTU rektoriaus Petro Baršausko mąstysena per 15 metų kažkaip iš esmės pasikeitė. Prieš penkerius metus tas žmogus plagiatu baisėjosi ir aiškino, kad „[n]uo pat pirmos dienos, kai pradėjau dirbti, bandau sakyti ir deklaruoti, kad mes atviri visuomenei, skaidrūs. Tas, kuris gali iškelta galva pasakyti padaręs klaidą ir ištaisyti, rodo tik stiprumą“(1) […]

Šiandien išplatinau Seime tokį laišką apie gražulius, Lietryčio „žurnalistiką“ bei šiaudinius Seimo patriotus. Beje, „Lietuvos rytas“, noriai platinęs visokius kliedesius apie mano šeimą ir apie mane, noriai cituojantis visokius kvailus Seimo Etikos ir procedūrų komisijos svarstymus ir sprendimus, šio Etikos ir procedūrų komisijos dokumento „nepastebėjo“. Tai irgi faktas apie šalies žurnalistikos kokybę. Šiame Seime yra […]

2016 metų rugpjūčio 8 diena; eilinis sekmadienis; Lk12, 32-47 Audros pritvinkę rugpjūčio rytai linksta raudonomis putino uogų kekėmis; slegia pieniškomis  hortenzijų  pagalvėlėmis ir šypsosi juodomis gervuogių akutėmis. Šiurena obelų, šiemet pailsusių nešti vaisius, šakelėmis ir šaukiasi lietaus. Mano plaukus jau kedena kylantis vėjas, dar dar sekundė — neviltį nuplaus vandens šuorai, bet ne: žolę staiga […]

2016 metų liepos 31 diena; eilinis sekmadienis, Lk 12, 13-21 Viut, viut… Tyla. Ir vėl ta paukštelio „viut, viut“, šįkart nuslopinama po artėjančio-tolstančio automobilio ratais spaudžiamo žvyro aimanos. Lapų, šiaušiamų švelnaus vėjelio, šiurenimas. Aštriai vienas kitą kalbinančių meldų šiugždėjimas. Staiga nušvitusios saulės bučinio paliestų vandens lelijų išsiplečiančios akys ir tylus „ach“.  Ir vėl viut, viut… […]

2016 metų liepos 24 diena; eilinis sekmadienis Lipnus karštis sustabdo pasaulį: ežeras paskęsta pilkšvoje migloje, medžiai geria drėgmę, vandens kvapas smelkiasi į smegenis, ir tie ima neramiai klajoti atsiminimų brūzgynuose. Lėtėjanti gyvenimo melodija nutraukiama nuolatinio staccato, kuris užsimezga širdyje ir formuoja sinkopišką savasties ritmą. Kai bandai stabdyti šį chaotišką minčių ir jausmų melodiją, galvon visada […]

2016 metų liepos 17 diena; eilinis sekmadienis Karštį, lietus, vėją ir audras pakeitė nuobodi ramybė: pro langą žvelgia nejudrios liepos, jau praradusios pavasarinę savo žalių atspalvių rūbų žaismę; statiška šventoriaus erdvė, suskaidyta į taisyklingus takelių-gėlynų stačiakampius, nesugriebia žvilgsnio, o pravažiuojantys automobiliai monotoniškai darda per gatvės akmenis. Kūnas, o pavymui su juo ir mintys, susitraukia, sumenksta, […]

2016 metų liepos 10 diena; eilinis sekmadienis Lėktuvas it gyvenimas kilo vis aukščiau ir aukščiau. Durys tai atsidarydavo, tai užsidarydavo: parašiutais padabinti susikaupę vyrai vienas po kito palikdavo lėktuvą ir atsiduodavo kryčiui. Stipriai susaistyta diržais su instruktoriumi sulaukiau ir savo eilės. Priėjusi prie durų pamačiau pilką tamsių debesų jūrą, užsimerkiau ir nėrėme. Po sekundės pajutau […]