Šios savaitės mintys gimė svarstant, kas sieja tris iš pirmo žvilgsnio skirtingus įvykius – Xi triumfą 20-tajame Kinijos komunistų partijos suvažiavime, Europos Vadovų Tarybos diskusijas ir minias žmonių, išėjusių į Europos gatves.

Kaip ir prognozavau prieš porą savaičių, pažeidžiant dviejų terminų ir amžiaus apribojimus, Xi Jinpingas vėl tapo Kinijos komunistų partijos lyderiu, o jo ekonominė ir karinė doktrinos inkorporuotos į partijos ideologiją. Tokia padėtis susiklostė pirmą kartą nuo Mao valdymo laikų, ir ji aiškiai demonstruoja Kinijos posūkį totalitarizmo link.

Partinė verslo kontrolė

Santykinai liberalų premjerą Li naujasis Kinijos vadas pakeitė gerokai nuolankesniu Li Qiangu, kuris liūdnai pagarsėjo kaip partijos eilinis, aklai vykdęs ekonomiškai tragišką karantiną Šanchajuje.

Suvažiavimo metu Xi aiškiai neišdėstė savo pozicijos dėl karo Ukrainoje. Deklaracijos apie „draugystę be ribų“ nevirsta karine parama Rusijai. Kita vertus, realią padėtį gerai atspindi agresyviai antiamerikietiška retorika ir tai, kad Rusija vadinama vienintele pasaulyje patikima partnere.

Xi vedama partija aiškiai suka griežtai reguliuojamos ekonomikos link ir įtvirtina partinę verslo kontrolę. Tai yra aiškus įspėjimas tiems, kurie ir toliau kalba apie galimus lygiaverčius prekybinius mainus. Juolab kad ekspertai vieningai sutinka, kad tikrosios ekonominės bėdos Kinijoje tik prasideda.

Kol Kinija aną savaitę drąsiai suko planinės ekonomikos ir autokratijos pusėn, Europos Sąjungos valstybių vadovai tris valandas už uždarų durų ir net be mobiliųjų telefonų bandė suderinti savo pozicijas Kinijos ir Europos Sąjungos santykių klausimu.

Vieningo atsakymo teks palaukti

Kaip visada, geriausiai žinomi tie dalykai, kurie vyksta slaptai, tad praktiškai iškart po uždaro posėdžio pasipylė diskusijų detalės.  

Pirma, prioritetai aiškiai pasislinko. Jeigu anksčiau Kinija buvo vadinama Europos Sąjungos „strategine partnere“ ir „sistemine varžove“ (kitaip sakant prekiaujame, bet nesame ginklo broliai), tai nuo šiol tokia formuluotė tikrai praranda aktualumą.

Antra, visi Europos Sąjungos vadovai, tarp jų net Vengrijos lyderis, sutiko, kad Europa tapo pernelyg priklausoma nuo Kinijos žaliavų ir tiekimo grandinių.

Trečia, išlieka (vis dar) tikėjimas, kad kartu su Kinija gali būti kovojama klimato kaitos fronto linijose. Oficialūs šaltiniai taip pat informavo, kad buvo lyderių, kurie aiškino, kad Europos Sąjunga privalėtų pasitelkti Xi tam, kad paveiktų putiną ir Rusija baigtų karą Ukrainoje.

Apibendrinant galima sakyti, kad visi sutinka, kad Kinija kelia augančią geopolitinę grėsmę, tačiau vieningo atsakymo, o kaip į tai turėtų reaguoti Europos Sąjunga, dar teks palaukti. Žodžiai ir veiksmai – tikrai nėra vienas ir tas pats.

Lipa ant to paties grėblio

Šią išvadą patvirtina ir pastarosiomis dienomis auganti įtampa, kurią kelia jau kitą savaitę vyksiantis dviejų dienų Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo vizitas Kinijoje.

Akcentuojami mažiausiai trys momentai.

Pirma, kanclerį lydi didelė grupė verslininkų, tad kalbama apie galimą ekonominių ryšių plėtrą. Absoliuti dauguma ES lyderių tokį vizitą vertina giežtai neigiamai, akcentuodami, kad Vokietija vėl lipa ant to paties grėblio, kuris jau vožė jai Rusijos kotu. Nuostabą kelia ir tai, kad mažiau kaip prieš pusmetį vizito Japonijoje metu tas pats O. Scholzas dėstė, kad atėjo laikas diversifikuoti prekybinius ryšius mažinant bendradarbiavimą su Pekinu.

Dviprasmišką signalą siunčia ir tai, kad vizitas vyksta nepraėjus nė porai savaičių po to, kai Xi galutinai įsitvirtino Mao kėdėje ir faktiškai tapo antruoju „nemirtingu“ Kinijos vadu. Vokietijos kanclerio skuba vertinama kaip duoklė autoritarui manais į naudą.

Nepasitenkinimą kelia ir tai, kad O. Scholzas savo vizito nederino su net su pageidavimą prisijungti anksčiau pareiškusia Prancūzija. Logiška, kad toks Vokietijos bandymas klausimus spręsti dvišaliu pagrindu prieštarauja viešai deklaruojamai pozicijai, kad augančios Kinijos grėsmės akivaizdoje Europos Sąjunga privalo būti pabrėžtinai vieninga.

Aistros Scholzo kabinete

Šiame kontekste dėmesio verta ir tai, kad naujojo kanclerio veiksmai leidžia Xi tikėtis, kad kabineto pokyčiai Berlyne nieko iš esmės nepakeitė, išskyrus, kad dabar pozicijas dėl Europos veiksmų reikia derinti ne su Angela Merkel, o su kitu žmogumi.

Beje, Prancūzijos prezidento garbei verta priminti, kad panašioje situacijoje Emmanuelis Macronas pademonstravo Europos vienybę. 2019 metų pavasarį oficialaus Xi vizito Prancūzijoje metu į susitikimus buvo pakviesta ne tik tuometinė Vokietijos kanclerė, bet ir Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude‘as Junckeris. Tada E. Macronas aiškiai pasakė, kad geriausių rezultatų Europa pasiekia tada, kai veikia vieningai.

Dviprasmiška O. Scholzo pozicija Kinijos atžvilgiu kelia aistras net jo kabinete. Tarkime, net šeši jo kabineto nariai griežtai priešinasi kanclerio sprendimui paremti Kinijos valstybinės laivybos įmonės pageidavimą įsigyti didelį vieno iš Hamburgo uosto akcijų paketą. Nors pats O. Scholzas tikina sugebėsiantis paveikti kabinetą, neatrodo, kad tai bus lengva užduotis.

Tai patvirtina ir labai griežtas Vokietijos užsienio reikalų ministrės Annalenos Baerbock pareiškimas, kad Vokietijos verslas nebegali tikėtis tolesnės valstybės paramos, jeigu ir toliau savanoriškai kurs verslą, kuris juos padarys priklausomus nuo Kinijos valdžios sprendimų.

Vis dėlto žinios, pasiekusios žurnalistų ausis iš slaptojo ES vadovų susitikimo, leidžia tikėtis, kad vienybės svarba suvokiama vis geriau. Estijos premjerė Kaja Kallas net viešai komentavo, kad Kinija suinteresuota suskaldyti Europą, o Europos reikalas išlikti vieningai. Pasak jos, itin svarbu, kad neturėtumėme jokių nepriklausomų santykių su Kinija, nes Kinija tai supras kaip mūsų silpnumą.

Blėstančios globalizacijos triumfas

Kol Europos lyderiai bando dėlioti savo draugysčių kortas, gyventojai buriasi gatvėse.

Pastarieji tyrimai rodo, kad mitingų, piketų ir eisenų skaičius pasaulyje auga. Praėjęs savaitgalis nebuvo išimtis. Briuselyje 25 tūkst. žmonių žygiavo marše, reikalaudami stiprinti kovą su klimato atšilimu.

Vokietijos gatvėse dešimtys tūkstančių iškėlę ganėtinai prieštaringus plakatus, kurių dalis reikalavo subsidijuoti energetinių išteklių kainas, kai tuo tarpu kiti kvietė kovoti su infliacija. Vokietijoje, kaip ir, tarkime, JAV gatvėse buvo kviečiama palaikyti Irano opoziciją ir paremti tos šalies moteris.

Į protestų maršą įsiliejo ir Lietuva. Tiesa, kalbėta ne apie ateitį. Buvo pasitelktas šiomis dienomis Vakaruose nebemadingas, nors vis dar labai stiprus Rusijoje tradicinių šeimų naratyvas.

Viena detalė, manyčiau, turėjo pradžiuginti ir lietuviškų maršų už šeimą gerbėjus, ir jų oponentus. Lietuviškų tradicijų gynėjais suteikė tribūną Vakarų (eks)gėjams, kurie angliškai kvietė Kristų. Tikras palaipsniui blėstančios globalizacijos triumfas katalikiškoje Katedros aikštėje.

Sunkiai susitaiko su nauja realybe

Kalbant rimčiau, anapus šių mitingų, piketų ir šūkių veriasi vis labiau neapibrėžta tikrovė. Žmonės, kuriems ilgai į galvas buvo kaltas neįmanomas dalykas, kad viskas visada bus taip, kaip vakar, sunkiai susitaiko su nauja realybe. Bet istorija tai įrodė daug kartų – vis tiek anksčiau ar vėliau pokyčiai pralaužia bet kokias užtvaras.

Kol kas sudėtinga pasakyti, kurioje pokyčių stadijoje esame. Sunku net nuspėti, kiek arti lūžio taškas. Intuicija sakytų, kad laukia dar mažiausiai dešimtmetis, kol klimato kaita virs kitokiu klimatu, didžiąją dalį senojo pasaulio gyventojų sudarys senoliai, o dirbtinis intelektas pradės parinkinėti jau ne melodijas „Spotify“ programėlėje, bet įsiterps į rimčiausių visuomenės klausimų sprendimo procesą.

Ateinantys pokyčiai yra globalūs. Tuo pačiu metu nauja tikrovė pasirodo pasaulyje, kuriam vis dar sunku susitaikyti su tuo, kad rimtas bėdas galima įveikti tik vieningomis pastangomis.

Kalbant paprasčiau, ar galime problemas, kurias gimdo klimato kaita, išspręsti išimtinai Europos Sąjungos rėmuose? Atsakymas aiškus: negalime. Pramoninė tarša Kinijoje, kaip ir degantys Sibiro miškai ar iškertamos Amazonės džiunglės yra tiek ten gyvenančių žmonių, kiek ir mūsų problema.

Jausmai nugali proto argumentus

Ilgą laiką vakariečių mąstyme vyravo tikėjimas, kad prekyba pati savaime išsprendžia panašias problemas. Paaiškinimas buvo trivialus – kai žmonės prekiauja, išlošia abi pusės. Neįvertinta liko žmogaus prigimtis, kur jausmai dažnai nugali bet kokius proto argumentus.

Pastaroji tiesa ypatingai akivaizdžiai regima lūžių metais, kai nežinomos ateities baimė labai lengvai virsta spontaniška agresija ar naivoku įsitikinimu, kad geriausia gelbėtis pavieniui.

Ar gali žmonija susitelkti ir bendrai spręsti ją užgriuvusias revoliucines gamtos ir technologijų transformacijas? Nuo to, kaip atsakysime į šį klausimą, iš esmės priklauso būsimo pasaulio kontūrai.