Man oponuojantys žmonės retai sugeba sudėlioti  daugiau, nei kelis neapykantos žodžius.

Laiškas, kurį analizuoju, išsiskiria bandymu formuluoti savotiškai platesnį naratyvą.

Tiesa, laikysena, panaši į tą, kurią bando formuluoti laiško autorius, rimtesnės analizės neatlaiko.

Ne kartą esu pabrėžusi, kad kiekvienas žmogus privalo savyje puoselėti arogancijos dovaną ar jos nuodus. Čia kaip žiūrėsi.

Nežinau, ką tas ūkininkas ten savo plotuose augina, bet visos mano daugiau nei pusę amžiaus puoselėtos arogancijos tikrai neužtektų tam, kad pradėčiau aną mokyti karves melžti ar grūdus sėti.

Ūkininkas iš Lazdijų tokią begalinę aroganciją demonstruoja samprotaudamas apie —  nei daugiau, nei mačiau – interesus, laisvę, sąsajas tarp jų — net nesugebėjęs suvokti, apie ką vis dėlto kalbėjau ir kalbu.

Tarsi atsistojus šalia grikių lauko mokytum kaimo žmogų, kaip dabar tuos kviečius nuimti.

Mokykitės, broliai ir sesės, jeigu norite kalbėti. Kalbėti sunkiausias darbas – keli jūsų sakiniai parodo visą jūsų smegenų tūrį. Nereikia jokių kitų svarstyklių.

Skaitykit. Sabaliauskaitės opusai čia nepadės. Teks imtis ko nors gerokai daugiau – pradžiai siūlau bent jau Hesę ar  Coetzee.

Darbo laisvės vardan prieštaros

Šios dienos mano svarstymus įkvėpė simptomiškas vieno ūkininko iš Lazdijų laiškas, kuri čia visą ir pacituosiu.

Jis rašo: „Esu eilinį kartą užblokuotas konservatnykų, nes jiems nepatinka mano nuomonė, kurią išsakau viešoje feisbuko erdvėj. Žiūrėjau jūsų video apie Kiniją. Amerika turi interesų visoje Žemės planetoje. Būtų smagu, kad ir Lietuva jų turėtų, bet labai gaila, kad taip nėra. Amerikos interesų „gynimas“ kenkia savo Valstybei, todėl nėra Lietuvos interesas. Tai greičiau padlaižiavimas savo šeimininkui, už kurį tikimasi gauti pliką kaulą. Bandykit pradėti dirbti Lietuvai.“

Blokavau už bukumą

Ūkininką, žinoma, blokavau. Ir blokavau ne todėl, kad esu „konservatnykė“. Konservatorių partijoje yra žmonių, kuriuos blokavau dėl antikrikščioniškos paniekos LGBT bendruomenei ar agresyvaus mistinių vadinamųjų tradicinių vertybių propagavimo.

Ūkininką gi blokavau todėl, kad tas žmogus negeba suvokti sudėtingesnio teksto, bet yra toks pilnas puikybės, kad jaučiasi gebąs mokinti ir rašyti diagnozes. Manau, kad ir daug kitų konservatoriams prijaučiančių žmonių tą ūkininką blokavo už bukumą, o ne už pažiūras.

Remdamasi paties pono viešumo samprata, jo laišką pateikiu jūsų svarstymui. Gi, kaip jis aiškina, esam „viešoje feisbuko erdvėj“.

Vis dėlto, mano galva, socialinių tinklų erdvė vieša tik santykinai. Tai nėra erdvė, kur gali atbėgęs dergtis tikėdamasis, kad tavęs iš savo paskyros neišmes žmogus, kuriam esi neįdomus ir kurį drąsiai be jokių rimtesnių prielaidų priskiri tautos priešams. Lazdijų ūkininkas man, sakau drąsiai, įdomus tik kaip analizės objektas, net jeigu krikščioniška laikysena verstų mane jame matyti subjektą, žmogų. 

Dirbu ne dėl kaulų

Mūsų prigimtis skatina mus kitų elgesį vertinti sulig savo vertybiniais prioritetais. Asmeninių savybių primetimas oponentui ūkininką pastūmėjo apibendrinimui, kad mano tekstas yra „padlaižiavimas savo šeimininkui, už kurį tikimasi gauti pliką kaulą“.

Neimsiu neigti nesąmonių ir nebandysiu aiškinti, kad dirbu ne dėl kaulų. Tiesa, ironiškai priminsiu, kad kaulus man tokie ūkininkai jau mėtė, kai ilgus metus buvau jų vaikų mokytoja, priversta dirbti trijose darbovietėse, kad galėčiau suvesti galus su galais. Mokesčių tie ūkininkai nemokėjo, iki pat 2009 metų net savo tėvų išlaikymą buvo užmetę ant mokytojų, kurių mokesčiais ir kūrė savo gerovę. Nesikartosiu.

Vis dėlto pati nuoroda į kaulą aiškiai rodo, kad kaulai kaip gėrio, tegul ir labai materialaus, simbolis yra stipriai įsirėžę paties ūkininko galvoje. Klausimas tik ant kieno malūno pats ūkininkas lieja vandenį ir kieno kaulų tikisi.

Prieš blokuodama dar labai griežtai pakomentavau jo kliedesius, primindama Nepriklausomos Lietuvos ūkininkus, didelė dalis kurių atkentėjo Sibiro lagerius ir tremtis.

Akis badančios paralelės

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad atsakydama sulyginau du nesusijusius reiškinius. Man buvo priekaištaujama, jog ragindama Lietuvos užsienio politiką formuoti atsižvelgiant į sąjungininkų, tarp jų ir JAV interesus, kenkiu savo valstybei, o aš atsakau primindama sovietinę okupaciją. Vis dėlto mąstant plačiau paralelės tarp šių reiškinių akis bado.

Pažymėtina, kad autorius tarptautinę politiką regi kaip kažką, kas gali būti formuojama neatsižvelgiant į bendrą pasaulinį kontekstą. Tendencija tiek pat paplitusi, kiek pavojinga.

Nuoširdžiai tikiuosi, kad karas Ukrainoje bent dalį su geopolitika mažiau susipažinusių žmonių privertė pradėti mąstyti, kokia menka yra net didelė valstybė, kai ji akis į akį susiduria su brutaliu priešu.

Ukraina nebūtų taip ilgai atsilaikiusi prieš agresorių, jei ne daugybės valstybių, ir visų pirma JAV, parama. Be tokios paramos Ukraina, patinka kam tai ar ne, karo nelaimės.

Skirtumas čia tik tas, kad be išorinės paramos Ukraina galėjo atsilaikyti kelias dienas, o va nepalyginamai ir gyventojais, ir plotu mažesnė Lietuva neatlaikytų nė tiek.

Taigi, kliedėdamas apie kažkokius mistinius Lietuvos interesus, kuriuos esą paminu sakydama, kad norėdami likti nepriklausomi privalome ieškoti sąjungininkų, Lazdijų ūkininkas tiesai šviesiai sako, kad ginti Lietuvos neverta. 

Net menkas procentas yra grėsminga tendencija

Darome išvadą – ponas, kuris, labai tikėtina gauna išmokas, taigi gyvena Vokietijos ir Prancūzijos mokesčių mokėtojų sąskaita, laukia matuškos rasiejos savo kieme. Ir tai puikiai paaiškina, kodėl ji taip erzina bet kokios kalbos apie tai, kad Lietuva formuodama savo užsienio politiką privalo remtis NATO, JAV ir Europos Sąjungos bendruomene ir atsižvelgti į jos narių interesus.

Kokia buvo mano praėjusios savaitės įrašo pagrindinė mintis? Aiškinau, kad neleistina Lietuvos užsienio politikos formuoti atsietai nuo pasaulinių tendencijų ir šalies nacionalinio saugumo.

Priminiau, kad Lietuvos išlikimui gyvybiškai svarbus NATO partnerių ir ypač pagrindinio šio aljanso žaidėjo – Jungtinių Valstijų, palaikymas. Parodžiau, kad atsižvelgdami į JAV interesus, galime tikėtis ir jų didesnio įsitraukimo į mums svarbius klausimus. Pateikiau argumentus, kodėl veiksmai, kurias neleidžiama Kinijai plėtoti savo interesų Lietuvoje, yra svarbūs Lietuvos išlikimui.

Ar ponas ūkininkas tai išgirdo? Abejoju. Visa, ką jis sugebėjo suprasti sutraukta į primityvią tezę, kad „Amerikos interesų „gynimas“ kenkia savo Valstybei“. Kuri čia ta valstybė ūkininkui nuo Lazdijų išties sava, ilgai svarstyti netenka. Net jeigu bus kartojamas Lietuvos vardas, tai ta Lietuva bus regima tik kaip dar viena Rusijos imperijos satelitė.

Sunku pasakyti, kiek žmonių Lietuvoje mąsto šitaip primityviai, vis dėlto net menkas procentas yra grėsminga tendencija.

Materialinės naudos akiniai

Deja, dalis Lietuvos gyventojų išorinį pasaulį vertina vien per savo šios dienos materialinių poreikių prizmę. Vadovaujantis panašia logika itin ilgai buvo formuojama ir šalies užsienio politika. Panašiai mąstantys žmonės vis dar dominuoja ir viešajame diskurse, ir tai yra bene pagrindinė priežastis, kodėl geriausiai pasaulyje žinomas Lietuvos politikas Gabrielius Landsbergis sulaukia tokios neigiamos reakcijos šalyje. 

Kokios tendencijos gali pagrįsti mano teiginį?

Taip mąstant, Lietuvos priklausymas Europos Sąjungai regimas vien per materialinės naudos akinius.

Polemika Kinijos klausimais irgi sutraukiama į keleto verslų interesų gynybą, lošiant korta, kad anksčiau valdžia esą kvietė stiprinti ekonominius ryšius su Kinija, tad bet kokie pokyčiai šiame lauke mažų mažiausiai nepriimtini.

Neginčijamas faktas, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė ir premjero Algirdo Butkevičiaus vadovaujama socialdemokratų Vyriausybė tikrai protegavo šalies verslo investicijas autoritarinėje Kinijoje.

Sunku paneigti ir tai, kad partijos, tarp jų ir intelektualiai pajėgiausi konservatoriai, tikrai labai menkai Lietuvos žmonėms aiškino neigiamas tokio pasirinkimo pasekmes. Vis dėlto verslo priekaištai politikams labai abejotini.

Riziką vertina pažadais

Tragikomiška, kai verslas savo investicijų riziką vertina ne analizuodamas šalies, į kurią investuoja, situaciją, o pasikliaudamas dalies politikų, beje, politikų, kurie tikrai nėra garsūs savo gilesnėmis geopolitinėmis ar verslo tendencijų įžvalgomis, raginimais ir pažadais.

Maža to, tik itin siauro akiračio žmogus nesugeba pamatyti, kad pasaulis kinta, ir tai reiškia, privalai keistis kartu.

Agresyvėjančios geopolitinės Kinijos pretenzijos akis bado kiekvienam, kas nors kelias minutes per dieną skiria tarptautinių pasaulio naujienų peržvalgai. Esant tokiam kontekstui racionalus žmogus, juolab verslas, nori nenori priverstas iš naujo vertinti procesus ir numatyti galimas rizikas.

Vis dėlto įsitvėrę savo dar mokykloje suformuotų kelių primityvokų „tiesų“ dalis žmonių stoja į kovą su visu pasauliu ir kalba apie nekintančias struktūras.

Jeigu toks vien primityvias jausmais motyvuojamas mąstymas keltų grėsmę tik pačiam žmogui, nekalbėčiau. Tai psichologų, o ne mano veiklos sfera.

Vis dėlto kai nuolat kartojamos nesąmonės ir itin lėkšta pražūtinga propaganda įsitvirtina dalies žmonių galvose, prasideda socialinės bėdos. Tokių žmonių skaičiui didėjant, auga ir grėsmė valstybei.

Atrodo, kad tie išskirtinai buki žmonės, kurie kovojo ir, matyt, vis dar kovoja su vakcinomis pasitelkdami visokias internete prisigraibytas abrakadabras, dabar pasuko didžiųjų geopolitinių klausimų spręsti.

Gelbėjasi procesų redukavimu

Sunku vertinti, kiek jų suvokimą apie pasaulį formuoja jų pačių labai siauras savęs ir gyvenimo supratimas, kiek neapykanta mintančios visokios „respublikos“ ir panašūs orlauskai,  o kiek agresyvi autoritarinių valstybių propaganda liete užliejusi socialinius tinklus. Matyt, veikia visa kartu.

Labai sparčiai kintančioje technologijų ir naujų socialinių reiškinių erdvėje dalis žmonių gelbėjasi procesų redukavimu, sutraukimu į kelias primityvias tiesas.

Trumpu laikotarpiu jiems tai dovanoja saugumo iliuziją, kuri ilgainiui virsta tragedijomis, pakertančiomis tiek asmeninį gyvenimą, tiek visuomenę. Labai akivaizdžiai tai dabar regime Rusijoje.

Deja, toks visuomeninių procesų primityvinimas neaplenkė ir Lietuvos. Jis matomas vadinamojoje rimtojoje žiniasklaidoje, kuri neretai drąsiai painioja informavimą su propaganda.

Banalybių pikas

Politikų kalbos pernelyg dažnai orientuotos į pataikavimą rinkėjams nutylint galimas nemalonias vieno ar kito sprendimo pasekmes. Vis dėlto piką ši banalybių „kultūra“ pasiekia socialiniuose tinkluose.

Žmonės, kurie neįgavo platesnio, niuansais, o ne vien juoda/balta paremto vertinimo įgūdžių, niekada nebuvo mokyti ir neišmoko skaityti sudėtingesnių grožinių kūrinių ir neturi gilesnio humanitarinio susivokimo, ieško primityvių sprendimų ir šūkių. O kas ieško, tas randa.