2017 rugsėjo 25 d.

Muzika ir atsiveriančios Filharmonijos, kitų koncertų salių durys geriau už bet kokias kitas nusiraminimo akcijas sutaiko ir su slopstančiomis vasaros spalvomis, ir su ateinančių pilkųjų dienų dargana.

Dvidešimtdevintąjį savo sezoną Valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas maestro Gintaro Rinkevičiaus, pradėjo operine nata, publikos dėmesį bandydamas pritraukti mielu ir šiltu tenoro Edgaro Montvido balsu, kurį šįkart turėjo papildyti bosas-baritonas Kostas Smoriginas ir antroje koncerto dalyje prie jų prisijungęs sopranas Viktorija Miškūnaitė. Būtent tokia seka sezono pradžios koncertas buvo pristatomas publikai, galų gale sulaukusiai koncertinio rudens.

Vis dėlto šį koncertą laikyčiau K. Smorigino triumfu, koncerto metu ne kartą patvirtintu audringais publikos aplodismentais ir nors dažnėjančiais, bet mūsų salėse vis dar vienišai skambančiais „bravo“. Jaunojo (įpusėjus ketvirtą dešimtmetį tokio balso savininkui dar viskas prieš akis) boso-baritono K. Smorigino interpretacijos tiek Giacomo Puccini „Šlovinimo mišiose“, kur jis atliko ir boso, ir baritono partijas, tiek Skarpijos (to paties operos genijaus G. Puccini „Toska“) arijoje buvo stiprios ir įtikinančios: suvaldytas, daugybe potėpių atsiveriantis balsas puikiai derėjo su išskirtine aktorine impresija, kai vos keletu atsargių rankos judesių pagalba tiksliai išgryninama muzikos esmė. Šalia ypatingo švelnaus lyriško E. Montvido artistizmo ne mažiau išoriškai patraukli K. Smorigino suvaldyta ekspresija sukuria nepamirštamą muzikinį paveikslą.

Vis dėlto neskelbtoje dviejų išskirtinai puikų solistų dvikovoje tą vakarą, mano galva, nugalėjo K. Smoriginas: jei žemosios tenoro partijos natos kerėjo ir kreipė tik muzikos link, tai aukštesniuose registruose nematomas muzikos šydas solistui šiek tiek forsuojant garsą tarsi plyšdavo ir norom nenorom dėmesys pasislinkdavo atlikimo formos link, tuo tarpu boso-baritono užimtos erdvės negriovė jokios užtvaros.

Trečioji vakaro solistė Viktorija Miškūnaitė jau vien todėl, kad dainavo tik antroje koncerto dalyje ir, atrodytų, buvo įterpta labiau tam, kad padėtų atsikleisti vyrų balsams, muzikavo tiksliai, kaip jai įprasta, buvo labai profesionali ir artistiška, bet, manyčiau, tiek jai, tiek jos balsui šįkart lyg ir pritrūko erdvės.
Kalbant bendriau ir vertinant iš ganėtinai diletantiškos labai muziką mėgstančio, bet neprofesionaliai ją vertinančio klausytojo perspektyvos, dar kartą norisi paliesti tokių išskirtinių sezono pradžios koncertų repertuaro formavimo logiką.

Giacomo Puccini „Mišios“, paprastai pristatomos neautentišku „Šlovinimo mišių“ vardu (priešingai, nei vadinamosios šlovinimo mišios, kurios apsiriboja tik Kyrie ir Gloria, praleidžiant privalomas Credo, Sanctus, Benedictus ir Agnus Dei dalis) yra dar visiškai jauno, tegul ir neįtikimai talentingo kompozitoriaus kūrinys.

Jos labai mielos, atskirose dalyse (tarkime, Kyrie) spaudžia ašaras ir taip atsiveria kaip gilus religinis kūrinys, galintis papildyti tikinčio žmogaus jausmų paletę arba suminkštinti agnostiko dvasios audras. Vertinant iš G. Puccini kūrybos perspektyvos taško, kūrinys irgi išskirtinis: vienas iš labai nedaugelio jo religinių darbų ir vienintelės jo sukurtos Mišios. Prieš baigiamojo Pažaislio muzikos festivalio koncertą rugpjūčio pabaigoje, kur kūrinį atliko tie patys atlikėjai, rašyta, jog tai buvo pirmasis koncertinis šių Mišių atlikimas Lietuvoje, tad penktadienio vakarą galėjome jas gyvai išgirsti vos antrąjį kartą. Vis dėlto abejonė, ar šios priežastys pakankamos, jog panašus, lygiai gražiai nuobodokas kūrinys taptų sezono pradžios akordu, išlieka.

Asmeniškai man vis dažniau atrodo, kad minkštų, publikai a priori patrauklių kūrinių tiražavimas daro meškos paslaugą visam koncertiniam šalies gyvenimui. Kad mano abejonės, jog repertuarą gali nulemti vadinamojo „eilinio žiūrovo“ nuotakos, turi pagrindą, dar labiau sustiprino antroji koncerto dalis, kur skambėjo išskirtinai populiarių, tegul ir labai puikiai atliekamų, operų arijų kratinys. Jeigu antrojoje dalyje būtų skambėję tik G. Puccini operų arijos, galėtume paminėti, jog sezonas pradėtas šio operos genijaus garbei, juolab kad kitų metų gruodį minėsime jo 160 gimimo metines. Kūrinių pasirinkimą galima būtų vertinti ir kaip bandymą parodyti geriausias solistų vokalo savybes. Bet, kalbant nuoširdžiai, labiausiai tai buvo panašu į pataikavimą publikai, kuri nelinkusi pernelyg daug mąstyti ir su malonumu metai iš metų klauso tų pačių lengvai atpažįstamų melodijų.

Ambicingi menininkai, o Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir jo vadovas tikrai tokie, galėtų bandyti žengti pirma savo žiūrovų, patraukdamas juos ir modernesniais kūriniais. Ir jeigu jau atsiveriame naujam tamsos sezonui, tai jo pilkumą galėtume nors retkarčiais praskaidrinti ir šiuolaikinių akordų sinkopėmis.

Originaliai publikuotas Delfi.lt