Tadas Alčauskas

Šiuo metu studijuoju medicinos internatūroje Vilniaus universitete. Bet kuris žmogus, susijęs su gamtos ar sveikatos mokslais, neišvengiamai susiduria su tokiomis obskurantizmo išraiškomis, kaip priešiškumas skiepams, šarlatanizmas, ir pan. Kai tokius reiškinius išpažįstančių žmonių kiekis visuomenėje pasiekia kritinę ribą, bet koks mokslininkų ar gydytojų aiškinimas ima atrodyti nelyg teisinimasis. Kad taip nenutiktų, būtinas minėtų fenomenų radimosi apsvarstymas, analizė ir priežasčių paieška. Savo tekstais tai ir siekiu įgyvendinti.

Įvadas

1847 m. vengrų kilmės gydytojas Ignazas Phillipas Semmelweisas, kuris tuo metu dirbo Víenos ligoninės Pirmojoje akušerijos klinikoje, kaip priemonę išvengti pogimdyvinių infekcijų sąlygotų kūdikių mirčių, pirmą kartą istorijoje pasiūlė plauti rankas. Keturios Roberto Kocho tezės – vadinamieji Kocho postulatai – įrodantys priežastingumą tarp konkretaus mikroorganizmo ir konkrečios ligos, pasirodė tik po 37 metų. Dėl Semmelweiso pasiūlytos rankų plovimo procedūros, kūdikių mirštamumas minėtoje klinikoje pirmaisiais metais nukrito nuo 18,27 iki 1,27 proc.¹

Visgi gydytojo pritaikyta inovacija nebuvo plėtojama. Nors atradimas buvo grįstas jei ne preciziškai įgyvendintu moksliniu metodu², tai bent įstabia žiniomis grįsta įžvalga (angl. educated guess), jam trūko kažko daugiau. Tas trūkumas slėpėsi kažkur sociologijoje – gal tai buvo visuomenės abejingumas mokslininkų reikalams, dėl kurio Semmelweisas prarado svarbų novatoriškų idėjų įgyvendinamumo dėmenį – visuomenės palaikymą, o gal dėl to buvo kalta pačių akademikų minties stagnacija ir puikybė.

1865 m. Semmelweisas buvo uždarytas į psichiatrijos ligoninę, kur po 14 dienų mirė nuo sužalojimų, patirtų ligoninės prižiūrėtojams pastarąjį mušant. O dabar mūsų eilė paanalizuoti lietuvių visuomenės požiūrį į mokslą bei elgesį su jo atstovais: mokytojais, dėstytojais, gydytojais bei kitais, kuriančiais akademinį pasaulį ir jame dalyvaujančiais.  

Filosofų virsmas matematikais

XIX a. prapliupo mokslo laimėjimais. Johnas Daltonas paskelbė atominę teoriją, Dmitrijus Mendeleevas sudarė periodinę elementų lentelę, Charlesas Darwinas išleido „Rūšių atsiradimą“, Louis Pasteuras sukūrę pirmąjį efektyvų skiepą nuo pasiutligės ir t. t. Žinoma, viena iš visų šių pasiekimų prielaidų buvo ir vis sudėtingėjantys įrodinėjimo metodai.

Pažvelgus į genetikos mokslo pradininko Gregoro Johanno Mendelio „Augalų kryžminimo tyrimus“ arba į prieš tai minėtą Darwino „Rūšių atsiradimą“, galima nesunkiai suprasti, kad moksliniai veikalai, net jei jie buvo skaitomi dėlei žingeidumo, reikalavo nemenko skaitytojo išprusimo, minties pastangų ir smalsumo, pažaboto disciplina bei valia kautis su nuoboduliu. Ką jau bekalbėti apie labiau matematizuotas sritis, pavyzdžiui, du amžius prieš tai publikuotus Gottfriedo Wilhelmo von Leibnizo  ir sero Isaaco Newtono darbus, kuriuose pastarieji tobulino ir grynino integralinį bei diferencialinį skaičiavimą.

Newtono knyga, kurioje šis aprašė savo suformuluotus judesio ir visuotinės gravitacijos dėsnius, vadinosi „Philosophiae Naturalis Principia Mathematica“ (liet. Gamtos filosofijos matematiniai principai). Vis tik gamtos filosofija bėgant laikui nejučia ėmė vadintis gamtos mokslais.

Taip nutiko ne tik gamtos moksluose per se. Štai Robertas Heilbroneris knygoje „Žemiškieji mąstytojai“ skyrių apie XIX a. antrosios pusės ekonomistus pavadino „Karalienės Viktorijos pasauliu ir nekonvencionaliąja ekonomikos teorija“, implikuodamas besirandančią skirtį tarp politinės ekonomijos ir ekonomikos. Jis rašo:

„… ekonomikos mokslas liovėsi buvęs bendru požiūriu į pasaulį, kai vienu atveju filosofas, kitu – biržos brokeris, trečiu – revoliucionierius imasi nušviesti visą platų vieškelį, kuriuo žengia visuomenė. Ekonomikos mokslas tapo specifine sritimi specialiai pasirengusiems mokslininkams, kurių tyrimai labiau panašėjo į tiksliai taikinin nukreiptus spindulius, nei į plačiai aprėpiančią  švyturio šviesą kaip ankstyvųjų ekonomistų darbuose.“ ³

Šį matematizacijos, tapimo specifine sritimi – konvencionaliąja ekonomika – procesą politinis ekonomas Francis Ysidro Edgeworthas apibūdino kaip „Matematinę psichozę“, būtent taip ir pavadindamas savo 1881 m. išleistą knygą, kurioje nagrinėjo „matematikos taikymą moralės moksluose“.

Pretenzija į mokslą

Per pasaulį vilnijant technologinei pažangai, kurios akstinu sutartinai laikomas 1712 m. Thomaso Newcomeno sukurtas, o po to Jameso Watto patobulintas garo variklis, vis dažniau ir dažniau buvo galima pamatyti minias, daužančias mechanizuotų fabrikų langus ar deginančias gamyklas iki pamatų. Jų lyderis neva buvo Nedas Luddas – labiau istorija, nei asmenybė. Vis tik protestuotojai iki šiol žinomi luditų vardu. Jų veiksmai buvo grįsti baime, jog aparatai ir mechanizmai galiausiai uzurpuos visas darbininkų nišas fabrikuose ir šieji liks be darbo, o tuo pačiu ir be duonos.

Tačiau žmonės ėmė piktintis ne tik robotais virstančiomis staklėmis. Kai kuriems buvo pikta, jog mokslininkai kalba žmonėms nebesuprantama kalba – lygtimis, formulėmis, lentelėmis ir schemomis. Todėl buvo imtasi mokslo grąžinimo žmonėms proceso ir XIX a. atradimų jūroje tarytum nuosėdinių uolienų sluoksnis ėmė telktis judėjimas, kurio šūkis, jei jį būtų sukūrę, kviestų – „eikite ir stebėkite patys!“

1864 m. Samuelis Rowbothamas, slapyvardžiu Paralaksas (angl. Parallax), išleido veikalą „Zetetinė astronomija: keleto eksperimentų, įrodančių, kad jūros paviršius yra tobulai plokščias ir kad Žemė nėra apvali, aprašymas“. Rowbothamas ten teigė, jog kanalu paleistas laivelis, net stebint teleskopu, neišnyksta horizonte, o tai, žinoma, yra akivaizdus Žemės apvalumo įrodymas. Taikydamas paprastus, žmonėms suprantamus ir sudėtingomis matematinėmis formulėmis neapkrautus metodus, Paralaksas inspiravo susitelkimą bendraminčių, kurį dabar žinome „Plokščios žemės bendruomenės“ (angl. Flat Earth Society) vardu.

„Zetetinėje astronomijoje“ Rowbothamas rašė:

„Atviras mąstymas yra žiūrėjimas tiesai į akis. Ne į šoną, o stačiai į akis. Ir ne tik žiūrėjimas tieson, kai toji surasta, bet tiesos siekimas iki jos suradimo.“ ⁴

Tokio diletantiško, o kartais net sektantiško „tiesos siekimo“ apraiškų apstus visas XXI a. Ar tai būtų skiepų veiksmingumo kvestionavimas, ar iki absurdiškai komiško lygio eskaluojama Georgo Soroso pasaulio valdymo teorija, tos apraiškos telpa po bendru konspiracijos skėčiu. Siekis nelyg Prometėjui iš dievų ugnį mirtingiesiems parnešti mokslą iš mokslininkų žmonėms pagimdė daug apgautų sielų, o neretai ir kančių. Mat mokslas iš žmonių niekada ir nebuvo atimtas – tereikėjo daugiau knygų, valios ir smalsumo.

Mokytojas pagal užsakymą

Šičia dera paanalizuoti, ko šiandien tikimės iš mokslo, o visų pirma iš jo įsčių – mokyklos suolo. Ar tai vieta, kur gimsta išsilavinimas? O gal tik laiko mašina, aparatas, skirtas prasukti laiką vaikui, kol jojo tėvai triūsia darbe?

Atsakymą galima rasti spaudoje. 2019 m. balandžio 18 d. portale „Delfi“ pasirodė anoniminis pasipiktinusio moksleivio tėvo laiškas. Jame rašoma:

„Ar jūsų [mokyklos vadovų] nuomone, yra teisinga, jog mokiniams „by default“ [liet. standartiškai, įprastai] surašomi dvejetai, jei šie (su tėvų leidimu) nelankė mokyklos, nedalyvavo atsiskaitymuose/kontroliniuose ir jų nespėjo atsiskaityti per 2 savaičių terminą? <…> Naiviai viliuosi, kad tai bus paskata tolimesnėms diskusijoms: kad tėveliai stos drąsiai ir garsiai ginti savo vaikus, kad mokytojai ir mokyklų vadovybės pradės aktyviai tirti ir taisyti įsišaknijusius žalingus mokymo modelius, kad Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai pagaliau pradės atsakingai tikrinti mokyklas, atsižvelgs į mokinių ir tėvelių nuomones bei rekomendacijas.“⁵

Atsakymas visai kitoks, neaprėpiantis prieš tai dviejų užduotų klausimų. Pagal vyraujantį įsivaizdavimą – mokykla yra vieta, kur tenkinami tėvų įgeidžiai. Tai yra vienas iš Rowbothamo mokslo, „grąžinto žmonėms“, pavidalų. Intuityvu, jog mokymosi turinys istoriškai darėsi sudėtingesnis kartu su mokslo pasiekimais; todėl kartu tėvų tarpe mãžo ir mokymo turinio kontrolės jausmas. Iš to plaukia prieš tai pacituoti reikalavimai, pavyzdžiui, „ginti savo vaikus“ nuo išsilavinimo.

Kodėl apskritai kažkas kitas, išskyrus mokytojus ir edukologus, turi pretenziją į mokymo turinį ir procesą – keblus klausimas. Tai obskurantizmo apsėstos visuomenės fenomenas. Tikėtina, kad jo prigimtis slypi nepagarboje viešajam sektoriui. Juk jei vyrauja įsitikinimas, kad šis nekuria jokios pridėtinės vertės, tai jojo nariai užima veltėdžių, išlaikytinių nišą. Jei žmogus išlaikytinis, vadinasi nemokša ir nevertas pasitikėjimo. Jei nevertas pasitikėjimo – reikia kontroliuoti.

Logikos mokslas garantuoja, jog pagrįstos prielaidos visada sukuria pagrįstas išvadas. Anksčiau pateiktos implikacijos – jei viešasis sektorius nekuria pridėtinės vertės, tai jį reikia kontroliuoti – antecedento pagrįstumu skaitlinga visuomenės dalis yra įsitikinusi. Ekonomistė Rūta Vainienė 2016 m. vasario 17 d. „Delfi“ rašė:

„Tai, kad realiai biudžetą suformuoja privatus sektorius, tikrai nereiškia, kad viešasis sektorius nedirba. Dirba visi, bet ekonomine prasme vieni pyragą kepa, kiti valgo.“⁶

Akivaizdu, kad mokytojai lyginami su varikliais, kurių purkštukai užsikimšę suodžiais – dirba, tačiau tuščiąja eiga. Lygiai taip ir visi tie, kurie yra tiesioginė mokytojų darbo pasekmė – gydytojai, dėstytojai, mokslininkai ir pan. Nors, kaip implikuoja straipsnio pavadinimas, siekiu paanalizuoti neapykantos akademijai kilmę, tačiau kyla priedermė ir konfrontuoti šitokį požiūrį. Kaip jau pavyko išvysti, neapykanta ir nepasitikėjimas yra susieti. Visgi nepasitikėjimas yra lydimas paradoksalių reiškinių. Politinė ekonomė Aušra Maldeikienė knygoje „Melo ekonomika“ rašo:

„Beje, priežastis, kodėl tokiose labai daug kvalifikuotos darbo reikalaujančiose srityse kaip sveikatos apsauga, švietimas, mokslo tyrimai ir pan. vyrauja viešasis sektorius, labai paprasta. Tiesiog dauguma žmonių, jei reikėtų šių paslaugų kainą dengti patiems, jų tiesiog neįpirktų.“⁷

Ir išties, štai COVID – 19 pandemijos metu vidutiniškai vieno infekcija sergančio paciento gydymas ligoninėje kainavo 2 tūkst. eurų, o kai taikomos reanimacinės priemonės – pavyzdžiui, dirbtinė plaučių ventiliacija – ir 85 tūkst. eurų.⁸ Akivaizdus prieštaringumas – „nepatikimam“ sektoriui patikėtos tokios svarbios ir brangios funkcijos.

Žinoma, ir čia atsirado norinčių atlikti „nepatikimos“ sistemos auditą. Tai ir kaišioję telefonus pro langus ir ligoninių palatas filmavę maniakai, ir žmogaus „suverenumą“ gynę profesoriai, ir tarptautinio susimokymo žmonių skaičiui mažinti atradėjai.

Norinčių inspektoriauti daug. Leidus visiems norintiems, susidarytų vaizdas tarytumei troleibuse vieną keleivį tikrina dešimt kontrolierių. Pedagogas Bronislovas Burgis 2017 m. duodamas interviu Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje sakė:

„Mokytojas moko, ir viskas. Be to, jis moko taip, kaip jis moko mokyti ir nereguliuokite smulkmeniškai, ką jis turi daryti.“⁹

O gydytojas gydo. Ir tai yra paprasta tiesa, su kuria nesusitaikius neišnyks nė viena neapykantos mokslui kruopelė. Nūdienos situacija, kai mokytojas pagal tėvų užsakymą yra paverstas tvarkos koridoriuje prižiūrėtoju ir mokyklinės uniformos nešiojimo užtikrintoju, o teisė parašyti mažesnį pažymį, nei 4, iš jo tiesiog atimta, yra pirmasis ir fundamentalusis pražūtin grimztančios visuomenės žingsnis. Simplex sigillum veri.¹⁰

Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės

Prastėjant valstybinių brandos egzaminų rezultatams ėmė formuotis naratyvas, neva kalti yra mokytojai, iš kurių, kaip jau buvo aptarta, prieš tai buvo atimtos mokymo priemonės. Žinoma, prastėjantys rezultatai kol kas nieko nelemia – visada atsiranda kokia nors aukštoji mokykla, kuri priima visus norinčius. Toks reiškinys amortizuoja pačių stojančiųjų ir jų tėvų atsakomybę – vaikas kažkaip išsikapstė, tačiau dėl to, kad jam reikėjo kapstytis iš nepalankios situacijos, kaltinamas mokytojas.

Panašų disonansą buvo galima stebėti ir pandemijos metu, kai dėl besibūriavusių, nesisaugojusių, o po to ir nesiskiepijusių žmonių mirčių buvo kaltinami gydytojai. Tokia atsakomybės projekcija vėlgi amortizavo pačių kaltinančiųjų užantin nugrūstą sąžinę.

Įdomu, kad egzistuoja požiūris, jog visuomenė neturėtų būti kaltinama ir prisiimti atsakomybės už aukščiau aprašytus tamsybės pavidalus. Neva kaltinančiųjų niekas nemokė kritinio mąstymo, priežasties ir pasekmės sąryšio ir t. t. Šiuolaikinėje medijoje tokias mintis buvo galima ne taip ir retai išgirsti, pavyzdžiui, amerikiečių skeptiko Jameso Randi pasisakymuose. Kartais įpainiojama ir religija, kaip antai JAV rašytojo Samo Harris darbuose, kur tikėjimo dogmos tapatinamos su proto užsklanda. Apibendrinant, kaltė dėl iracionalių poelgių suvedama į dvasininkus, mokytojus, dėstytojus ar į bet ką, tik ne į pačius besielgiančiuosius.

XX a. pirmosios pusės ekonomistas Arthuras Cecilis Pigou, tikėtina, būtų pašiurpęs išvydęs šiuos teiginius. 1920 m. jis išleido „Gerovės ekonomiką“ (angl. „The Economics of Welfare“), kurioje plėtojo savo mokytojo Alfredo Marshallo sukurtą išorės efekto (angl. externality) koncepciją. Išorės efektas, remiantis šiais dviem autoriais, yra bet kokios ekonominės veiklos teigiamos arba neigiamos pasekmės. Pigou teigė, kad neigiamas išorės efektas turėtų būtų apmokestintas, tuo tarpu teigiamas – remiamas. Vadovaujantis šiuo principu, Pigou klubas, pavyzdžiui, propaguoja idėją, jog vienas iš kertinių klimato kaitą pažabojančių veiksnių turėtų būti anglies emisijų mokestis.

Manau, kad bet kuris skiepų ar kitų medicinos pasiekimų skeptikas sutiktų, kad tas, kuris savo laukus purškia pesticidais, o šieji su lietaus vandeniu nutekėję į kaimyno oranžeriją numarina pastarojo begonijas ir petunijas, lieka skolingas bent piniginę kompensaciją už pesticidų sukeltas pasekmes. Tad kodėl neprisiima atsakomybės tie, kurių arogantiški ir nepagrįsti reikalavimai marina mokytojų darbo vaisius?

Mintys pabaigai arba kas liko neaptarta?

Akivaizdu, kad aptarėme tik itin mažą ir siaurą dalį veiksnių, sąlygojančių nepagarbą Lietuvos intelektualams, o visų pirmiausia mokytojams. Žinoma, kalbant apie kraštutines obskurantizmo formas – Lietuvos šeimų sąjūdžio ar Sveikatos teisės instituto veiklą – būtų galima pasitelkti daug paprastesnius, jau plačiai spaudoje pasirodžiusius aiškinimus. Tačiau būtina suprasti, kad minėti dariniai nėra tikroji neapykantos akademijai išraiška. Tai yra neapykantos pedagogams pasekmė.

Taip pat egzistuoja ir atvejų, kai akademija negerbia pati savęs. Dera analizuoti universitetų lygį, Lietuvos mokslo kokybę, akademinės korupcijos atvejus ar net visą jos tradiciją. O kur dar tiesiog elementarus iniciatyvos tarp intelektualų trūkumas ginti savo teises. Visa tai lieka skaudžiomis problemomis, skrodžiančiomis Lietuvos akademiją visomis įmanomomis kryptimis, ir yra verta straipsnių, esė, diskusijų. Juk kokybiškas išsilavinimas galų gale yra ir šiandien taip aktualaus nacionalinio saugumo garantas.

1502 m. Leonardo da Vincis, apibūdindamas fotoaparato pirmtaką – Camera obscura –  12 tomų raštuose, pavadintuose „Codex Atlanticus“ rašė:

„Pro mažą skylutę įsiskverbianti šviesa visiškai tamsios talpos sienoje projektuoja apverstą vaizdą.“¹¹

Per pandemiją pastebėjome, kiek daug rekomendacijų, raginimų ir perspėjimų buvo verčiami aukštyn kojomis. Kiek daug intelektualų žodžių ir šiandien pasitinkami pagiežingais, pretenzingais komentarais. Tamsi patalpa tamsėja, o kiaurymė, pro kuria sklinda knygų spinduliuojama šviesa traukiasi. Vaizdas vis labiau ir labiau verčiasi. Visai užsitraukus kiaurymei liksime gyventi tamsioje šaltoje dėžėje.

Išnašos

1. Plačiau susipažinti su Ignazo P. Semmelweisu biografija ir darbais galima K. Codell Carterio ir Barbaros R. Carter knygoje „Childbed Fever: A Scientific Biography of Ignaz Semmelweis“, 2005 m., JAV, „Routledge“;
2. Mokslinis metodas – tyrimuose taikoma taisyklių, kuriomis siekiama objektyvizuoti tyrimų rezultatus, visuma. Mokslinio metodo prigimtį ir patikimumą nagrinėja mokslo filosofija. Daugiau apie bandymą apibrėžti mokslinį metodą galima skaityti A. F. Chalmerso knygoje „Kas yra mokslas?“, 2005 m., Vilnius, „Apostrofa“, iš anglų k. vertė A. Nekrašaitė;
3. R. Heilbroner, „Žemiškieji mąstytojai. Įžimiųjų pasaulio ekonomistų gyvenimas, laikai ir idėjos“, p. 243, 2022 m., Vilnius, „Vaga“, iš anglų k. vertė J. Čičinskas;
4. S. Rowbotham, „Zetetic Astronomy. Earth Not a Globe! an Experimental Inquiry Into the True Figure of the Earth“, p. 3, 2017 m., „Obscure Press“. Originalo kalba citata skamba šitaip: „Honesty of thought is to look truth in the face, not in the side face, but in the full front; not merely to look at truth when found, but to seek it till found.“;
5. Pasiekiama per: https://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/mokinio-tevas-pratruko-kam-naudingi-per-dideli-kruviai-ir-prailginti-mokslo-metai-80942347;
6. Pasiekiama per: https://www.delfi.lt/verslas/nuomones/r-vainiene-o-kiek-uzdirba-bvp-kepejas-70429950;
7. A. Maldeikienė, „Melo ekonomika“, p. 97, 2014 m., Vilnius, „Alma littera“;
8. Prieinama per: https://www.lrytas.lt/sveikata/medicinos-zinios/2022/02/01/news/atskleide-kokias-saskaitas-ligonines-israso-uz-covid-19-pacientu-gydyma-lietuvoje-brangiausio-atvejo-suma-sesiazenkle-22246099;
9. Prieinama per: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/196126/b-burgis-galima-lengvai-sutvarkyti-aukstaji-moksla;
10. Liet. „Paprastumas yra tiesos ženklas.“;
11. Prieinama per: https://www.plainlight.com/history-of-photography.html.