MENIU

išeivija
Žymų archyvas

3357

Neįmanoma žmonių tiesiog paversti laimingais – reikia atstovauti jų interesams.

#išgyvenkLietuvoje

2 lapkričio, 2017

Dalyvausiu ateinantį šeštadienį Lietuvos ambasadoje Londone vyksiančioje diskusijoje „Brexit. Lietuva. Idėjos. Sprendimai?“, kur be manęs dalyvaus Lietuvos Seimo nariai Arūnas Gelūnas, Rūta Miliūtė, Žygimantas Pavilionis ir Europos Komisijos atstovas Lietuvoje Arnoldas Pranckevičius.

Pokalbį moderuos žurnalistė Indrė Makaraitytė, Čia bus diskutuojama apie išeivių ryšį su gimtine bei jų galimybę dalyvauti sprendžiant Lietuvos ateitį.

Interviu JK portalui Tiesa.com

– Kaip jums atrodo, ar ryšys tarp emigrantų ir Lietuvos šiuo metu yra stiprus, abipusis? Ar jums aiškūs emigrantų norai, nuotaikos, ar žinote, kuo jie džiaugiasi ir kam turi priekaištų?

– Gavau kvietimą atvykti į Jungtinę Karalystę, o ne pati pasisiūliau atvažiuoti, – tai reiškia, kad ten gyvenantys lietuviai turi man klausimų. Ir aš, kaip tautos atstovė, manau, kad galėčiau bandyti atstovauti ir daliai Anglijoje gyvenančių lietuvių.

Aš gi neatstovauju visiems Lietuvos žmonių sluoksniams. Savo rinkimų programoje viešai deklaravau, kad man neįdomūs turtuoliai, viršutinis sluoksnis bei visiškai skurstantys žmonės. Mane domina vidurinioji klasė ir manau, kad dalis jos atstovų išvažiavo iš Lietuvos, nes ten jie buvo priversti persidirbti.

Daliai jų – tiems, kurie norėtų grįžti ir įsivaizduoja, kaip galėtų išgyventi Lietuvoje, – galiu bandyti atstovauti. Turiu pasiūlymų, kuriuos esu išdėsčiusi per trisdešimt metų savo parašytose knygose, turiu savo Lietuvos viziją. Jeigu tiems žmonėms tokia vizija priimtina, jie gali manimi pasitikėti – tegul žino, kad aš sieksiu savo tikslus įgyvendinti.

Man atrodo, kad nereikia priekaištauti vieni kitiems, bet ieškoti racionalių taškų, sprendimų, išgryninti idėjas. O vaikiškas dalies Lietuvos pasipiktinimas tais, kurie išvažiavo, ir lygiai toks pat infantilus bei primityvus klyksmas iš užsienio „Jūs mus nuskriaudėte ir privertėte išvažiuoti!“ man atrodo juokingi.
Visą gyvenimą vaikus mokiau ne tam, kad jie išvažiuotų, tačiau jie ėmė ir išvyko. O aš visiškai ramiai galiu konstatuoti, kad neišvažiavę jie nebūtų turėję už ką gyventi. Tiesiog jie pasielgė racionaliai.

– O kaip vertinate emigraciją?

– Niekaip nevertinčiau ir emigracija nevadinčiau žmonių judėjimo išvykstant mokytis bei ieškoti galimybių – jiems atviras visas pasaulis, tegul ieško, ko nori.

Dalis žmonių išvyko todėl, kad Lietuvoje susiklosčiusi politinė, ekonominė ir socialinė sistema neleidžia jiems normaliai funkcionuoti, – iš esmės pasirinko jiems priimtiniausią kelią.

Aš, būdama lygiai tokioje pačioje situacijoje, – visą gyvenimą dirbau mokytoja, Seime esu tik metus, – sugebėjau dirbti tris keturis darbus dėl to, kad padėčiau gauti geresnį išsilavinimą tiems patiems žmonėms, kurie dabar išvažiuoja, ir jų vaikams. Sunkiai dirbau ir ieškojau galimybės čia, Lietuvoje.

Dažnai skaitau apie emigraciją ir bandau rasti priežasčių, kurios privertė žmones išvažiuoti. Taigi niekas neprivertė – čiagi ne vežimas į Sibirą! O jeigu žmonės galvoja, kad sistema juos privertė palikti šalį, jie turėtų sau užduoti klausimą: ar matė kenčiantį savo kaimyną? Nepritekliaus kamuojamą mokytoją, kuris dirba kelis darbus tam, kad padoriai gyventų?

Mes nenorime turėti valstybės, kurią kurtume kartu. Dėl to turime daug mažų Lietuvų šalies viduje ir emigracijoje. Tai tokia mąstymo forma – kažkas turi ateiti ir už mus viską padaryti, o kai nepadaro, įsižeidžiame.

Tai būdinga ir Lietuvoje. Žmonėms nereikia išvažiuoti, kad pasitrauktų į atskirtį.

– Sakote, kad daug emigravusiųjų būdami Lietuvoje nė nebandė pasinaudoti savo, kaip piliečio, teise ką nors keisti ir kurti?

– Tai ir bandau pasakyti. Kai Lietuvoje atsisakai dalyvauti valstybės gyvenime ir pasakai, kad visi valdžioje yra vienodi vagys, tačiau kartu nesugebi rišliai suformuluoti ir pasakyti, ko nori iš to politiko, pasekmės yra juokingos. Dėl to politikai tiesiog nuperka rinkėjus pasakydami, kad padarys visus laimingus.

Tokiais atvejais aš nuoširdžiai juokiuosi iš to, kaip jie meluoja ir net nesistengia užsimaskuoti, o žmonės jais tiki.

Bet juk taip būti negali. Neįmanoma žmonių tiesiog paversti laimingais – reikia atstovauti jų interesams.

– O gal tiesiog nėra susikalbėjimo tarp valdžios ir žmonių, nesvarbu kur jie – Lietuvoje ar emigracijoje. Gal net nesistengiama bendrauti? Kai Seimas parengė emigracijos stabdymo strategiją, tą dokumentą pavadinote emigracijos priežastimi.

– Tai aš sakiau balandžio mėnesį vertindama Seimo nutarimo projektą dėl emigracijos ir demografijos. Visų pirma, tai jokia strategija: valdančiosios valstiečių partijos nariai tiesiog paėmė metų senumo Lietuvos banko pranešimą, perrašė jį, o rugpjūtį dar ėmė meluoti, kad tas dokumentas vykdomas. Ne, jis nevykdomas ir dabar. Išvis tokie procesai, kaip emigracija ir demografija, ne dokumentais vykdomi, tai platesnis kontekstas.

– Ir komunikacijos nėra?

– Aš jos nematau. Tiesą pasakius, tai abipusis procesas. Pavyzdžiui, aš ir pati ne pernelyg stengiuosi tos komunikacijos ieškoti. Seime yra labai daug darbo, po kurio tikrai nesinori ieškoti kokių nors grupių. Bet kai jos mane susiranda, visada bandome kalbėtis. Kaip ir šiuo atveju.

Esu dėkinga, kad mane pakvietė į Jungtinę Karalystę, man bus tikrai labai įdomu pamatyti ir išgirsti, kaip šioje šalyje gyvenantys lietuviai mato tuos pačius dalykus iš savo pozicijos. Tada ir aš galėčiau pasakyti savo nuomonę apie tai, kaip įsivaizduoju procesus. Tai ir parodo, kad dialogas turi būti abipusis.

O šiaip domiuosi JK lietuvių aktualijomis, peržiūriu jų spaudą.

– Kaip vertinate faktą, kad per praėjusius Seimo rinkimus balsavo vos per penkis tūkstančius JK lietuvių, kai jų šioje šalyje gyvena šimtai tūkstančių?

– Iš dalies tai reiškia pasyvumą, kuris lietuviui yra tiesiog įdiegtas. Juk mokyklose vaikams niekas neaiškina, kas yra dalyvavimas valstybės politikoje, todėl jie neturi supratimo ir įprastai net nelabai suvokia, kam jiems ta politika reikalinga.

Daugelis žmonių klaidingai įsivaizduoja, kad politikai yra auklės, privalančios sutvarkyti jų problemas. O jeigu jų paklausi, ko jūs norit, jie į tave pasižiūrės kaip į nenormalų.

Taigi jeigu žmogus nusprendžia nedalyvauti politikoje, tai jis joje nedalyvaus ir būdamas Anglijoje.

Kita vertus, manau, kad JK lietuviams gana sudėtinga atiduoti balsą, jeigu jis gyvena ne Londone, – norint dalyvauti procese sąnaudos tampa pernelyg didelės. O juk turėtų būti sudarytos gana lengvos sąlygos balsuoti.

– Bet tokio elgesio priežastis gali būti ir visiškas ryšio nutraukimas su Lietuva?

– Be abejonės, egzistuoja ir toks apsisprendimas – „išeiti iš šio žaidimo“. Galbūt žmogus turi gilią nuoskaudą, jog su juo buvo pasielgta netinkamai, jis buvo priverstas išvykti ir dabar ieško naujos tėvynės.

Ir tai nėra labai smerktina. Žmogus turi teisę laisvai reaguoti.

– Ką ekonominiu požiūriu tokio kiekio žmonių praradimas reiškia valstybei?

– To net nereikia vertinti. Pats žmonių praradimas yra tragedija, o ekonomika – tik šautinis veiksnys greta viso to.

– Ar svarstote galimybę kandidatuoti 2019 metų Lietuvos prezidento rinkimuose?

– Taip, ir esu tokią savo poziciją viešai deklaravusi. Todėl kad matau, jog galimi kandidatai staiga ima keisti savo pažiūras: dvidešimt metų tvirtino viena, o pastaruosius du mėnesius jau kalba priešingai. Nepakenčiu to.

Antra, savo kandidatūrą kelsiu tik tokiu atveju, jeigu rinkimuose nedalyvaus Ingrida Šimonytė.

Taigi kol kas galutinio apsisprendimo nėra. Tačiau man už prezidento postą svarbesnis yra bandymas Lietuvoje inspiruoti politines diskusijas, jų lauko suformulavimas būtų nebloga platforma tolesnei valstybės raidai.

Skaityti straipsnį