Savaitės apžvalga #114
Šiandien pristatau ketvirtąjį ir jau paskutinįjį dabartinės Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen metinį pranešimą, kuris pagal tradiciją visada skaitomas Strasbūre trečiąją rugsėjo plenarinio posėdžio dieną. Kaip žinia, tokius pranešimus skaito ir Lietuvos prezidentai. Tiesa, skirtingai nuo Grybauskaitės ar Nausėdos Europos Komisijos vadovai juos perskaito ne tada, kad šauna į galvą, o aiškiai numatytu laiku. Antra vertus, — ir tai svarbiau, — Komisijos vadovai nedirba vaikų darželio auklėtojais. Ką mes girdime jau nuo antrojo Adamkaus laikų? Vietoje to, kad kaip įprasta JAV (iš kur ir pasiskolinta pranešimų tradicija) ar Europos Sąjungoje, Lietuvos prezidentai aiškina politikams, kaip jie turi mąstyti, nors, kad ir kaip žiūrėtum, tai ne jų darbas, juolab, kad jie tokie pat politikai, kaip ir Seimo nariai, turintys aiškiai apibrėžtas prievoles, kurių tarpe nėra prievolės pamokslauti. Klausantis Europos Komisijos vadovų, ir pastarasis pranešimas ne išimtis, girdi apie tai, kas padaryta JŲ PAČIŲ, ir — tai dar svarbiau, kaip matoma Sąjungos ateitis ir ko planuojama imtis. Šiandien pirmas įrašas, šiek tiek bendresnis. Kitą penktadienį pristatysiu naujas Europos Komisijos iniciatyvas keičiant santykius su komunistine Kinija.
