Tiems, kas supranta rusiškai. Nors, beje, šito neužtenka. Išgirsti, ką kalbu, gali tik tas, kuris atviras kitam, o svarbiausia sau.  Rusas Oleg Šurajev tikrai šito teksto nesuvoks.   Nuoširdžiai manau, kad verkti reikia dėl savo smegenų, o ne dėl savo piniginių. Tai tik vienas sakinys iš interviu, kuris sudėliotas pernai gruodžio pabaigoje mano namuose šalia nedidelės, […]

Istorijos įvykių interpretacijos yra aštrus ginklas. Pastarieji metai mums parodė, kad tai gali būti net branduolinis ginklas.   Istorija, kurią papasakosiu, tikrai nėra tokia baisi. Bet ji yra mažų mažiausiai apgailėtina.  Tai yra pasakojimas apie buvusį garsų Lietuvos kalėjimą, jaunus žmones, kurie tą kalėjimą  išsinuomojo, ir vieną iškilią Lietuvos moterį, vardu Rūta Vanagaitė.  Rūta Vanagaitė yra žavus […]

2017 rugsėjo 25 d. Muzika ir atsiveriančios Filharmonijos, kitų koncertų salių durys geriau už bet kokias kitas nusiraminimo akcijas sutaiko ir su slopstančiomis vasaros spalvomis, ir su ateinančių pilkųjų dienų dargana. Dvidešimtdevintąjį savo sezoną Valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas maestro Gintaro Rinkevičiaus, pradėjo operine nata, publikos dėmesį bandydamas pritraukti mielu ir šiltu tenoro Edgaro Montvido balsu, […]

2017 liepos 17 d. Kanibalai ėda ne tik jūsų kūnus. Jie gali sunaikinti ir jūsų laisvę matyti ir jausti. Viešas atsakymas p. Joanai Jucytei iš Kauno (ir visiems tiems, kuriems kliūva tai, ką jie vadina „vamzdžiu“). Yra tokia žmonių rūšis, kuri man atgrasi. Jai priklauso tos dainininkės (šiaip jau gana prastos) ir tie krepšininkai (irgi […]

2017 kovo 19 d. Revoliucijai kilti būtinos dvi sąlygos: reikia turėti prieš ką maištauti ir realių maištautojų. Apranga neturi reikšmės, dėl laiko ir vietos – paprastai dalyvaujantieji gali nesunkiai prisitaikyti vienas prie kito. Svarbiausia, kad į šį reikalą įsitrauktų abi pusės, antraip visas sumanymas bus pasmerktas žlugti. Vykstant 1650 m. Kinijos revoliucijai, nė vienas priešininkas […]

2015 spalio 18  d. Trys vakarai, skirti menui, matyt, geriausi vaistai, vėl leidžiantys kvėpuoti ir užglaistantys širdies įbrėžimus. Tiesa, iškentėti Operos ir baleto teatro sukurptą švelnios Leharo „Linksmosios našlės“ ironijos parodiją (ko vertas vien tobulai televizinių „24 valandų“ herojus primenantis Rafailo Karpio herojus) darbas ne iš lengvųjų. Įveikiau du veiksmus.

2015 balandžio 12 d. Operą myliu (žodis mėgstu būtų per silpnas) jau 46 metus. Kai dešimtmetę mane senelis (ilgus metus dirbęs Utenos vargonininku)  pirmą kart nusivedė į Operos ir baleto teatrą Basanavičiaus gatvėje, supratau, kad va ten yra tai, dėl ko verta gyventi. Tai meilė operai taip niekada ir nebeužgeso.

Dangiros Simonavičiūtės nuotr. (2015 metų Kalėdos Lalibeloje, Etiopijoje) 2015 vasario 17 d. Šventumas – esminio poreikio įprasminti savo egzistenciją įsikūnijimas. Ir teologija, ir geriausi meno kūriniai rodo, kad toks įsikūnijimas galimas tik susitikime su savimi ir Anapusybe kažkur sielos gelmėse, peržengus savo asmeninio „aš“ rėmus, tapus dovana. Toks kelias reikalauja gyvos ir budrios sąmonės, – […]

Pokalbis su Ona Nasevičiene žurnale „Kelionės ir pramogos“, 2012 metų vasara  Jūs labai užsiėmusi. Dėstytojaujate, rašote ir verčiate knygas, dalyvaujate televizijos laidose. Kada ilsitės? Tai, ką aš darau, man patinka, o mėgstamas darbas kartu yra ir poilsis, tačiau į laisvalaikį žiūriu labai atsakingai, manau, kad jis svarbesnis nei darbas. Juk žmonės gimsta gyventi, atsiverti ir […]