Savaitės apžvalga #6
Politikams ir oficialiems pareigūnams vis garsiau ir dažniau be jokių rimtesnių argumentų kalbant apie tai, jog didžiausia naujos daugiametės 2021-2027 metų perspektyvos bėda yra programoje numatomų lėšų dydis, norisi paklausti, o kodėl? Imkime Sanglaudos fondą. Per septynerius metus pagal pačias prasčiausias projekcijas jis gali sumažėti apytikriai 2 mlrd. eurų, o tai reiškia apie 300 mln. eurų per metus – apytikriai 2,6 proc. nuo 2020 metų Lietuvos biudžeto. Ar tai tikrai, kaip be sustojo aklai kartojama, yra „šoko terapija“? Kita vertus, raudama, jog sumažėjęs Sanglaudos fondas esą ypatingai kirs per kaimo mokyklas ir investicijas į pramonę. Na kol kas apytikriai 75 proc. savo viešųjų investicijų Lietuva vykdo ES paramos dėka. Bet ar efektyviai ji naudoja lėšas? Klausimas retorinis. Ypač ciniškai šiame kontekste skamba nuoroda į naujas investicijas į kaimo mokyklas, nors puikiai žinome, kad kaimo mokyklos, netekusios mokinių, užsidaro. Ir yra daugybė pavyzdžių, kai ES lėšomis renovuota mokykla (o renovavo statybininkai, kuriems užsakymą davė rajono savivalda, kurios narius per rinkimus statybininkai rėmė) užsidaro, o kartais ir pigiai vietos verslininkų įsigyjama, kaip „nebenaudinga“. Kol kas ES lėšos ne tik padėjo Lietuvai atsigauti. Jos buvo ir ta esminė grandis, kuri padėjo Lietuvos susikurti neįtraukiai, išsunkiančiai ekonominei sistemai, pagimdžiusiai didelę ir augančią nelygybę ir visokių kaimo ir miesto „švonderių“ įsigalėjimą politinėse struktūrose. Apgailėtina, kad Lietuvos prezidentas taip daug, gražiai, nors ir labai nerišliai per rinkimus aiškinęs apie gerovės valstybę, kurios kūrimo imsis, dabar Briuselio koridoriuose dirba tiesiog įtakingesnių ir turtingesnių grupių lobistu. Įrašas publikuotas 2020.09.03
