Savaitės apžvalga #53
Sąskaitos už energetinius išteklius Europoje auga kaip ant mielių. Nuo sausio mėnesio dujų kainos padidėjo 170 proc., o jų atsargos visiškai išseko. Šie ir kiti veiksniai didina infliaciją, kuri euro zonoje jau pasiekė 3 proc. žymę (stabilioje ekonomikoje infliacija turėtų būti 2 proc.), kai Lietuvoje, kaip ir kaimyninėje Lenkijoje ar Estijoje kainos per metus vidutiniškai išaugo net 5 proc. Šiandien svarstau, kiek ir kokių priemonių infliacijai suvaldyti turi valstybių narių vyriausybės ir kaip esamoje situacijoje turėtų ar galėtų elgtis Europos centrinis bankas. Deja, kol ekonomikos neapibrėžtumas yra itin didelis, klausimas praktiškai neatsakomas. Centrinio banko vadovė Kristina Lagard šią savaitę aiškino, jog kainų augimą skatinantys veiksniai išsisems iki kitos vasaros. Asmeniškai aš nesu tokia optimistė. Kadangi šalia santykinai lengvai įveikiamų trumpalaikių infliacijos spartinimo veiksnių, esama ir tokių, kurie žymi ilgalaikes tendencijas (klimato kaita, agresyvūs kaimynai, nestabili geopolitinė situacija), bijau, kad mūsų laukia ilgesnis kainų augimo laikotarpis. Šių nemalonių tendencijų naštą turėtų sušvelninti vyriausybių fiskalinė politika, pagelbėdama visų pirma dėl brangstančių energetikos išteklių skurstantiems gyventojams.
