Savaitės apžvalga #35
Šią savaitę kartu su jumis leidžiu namuose. Šiemet bus jau antras paeiliui liūdnas ir tylus Velykų tridienis, kai ne tik nutils Bažnyčių varpai ir varpeliai, idant prisimintume, jog Jėzus jau išduodamas ir ruošiamas didžiajai aukai, bet ir pačios Bažnyčios liks uždarytos. Vis dėlto nepaisant nieko ir šįvakar Jėzus vėl priklaups prie kiekvieno žmogaus kojų, ir nusižeminęs plaus apaštalų kojas, jog dar kartą paliudytų, kad atėjo įveikti keršto karalystės ir pasakyti „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte“ (Jn 13, 34). Ir net uždarytose Bažnyčiose vyks Paskutinės vakarienės Mišios, ir visiems bus patvirtinta, kad ateis diena, kai vėl galėsime atsigaivinti Eucharistijos dovana. Ir kai pabaigoje bus nudengtas altorius, išnešti kryžius, žvakės ir mišiolas, vakarienė baigsis, o apaštalų apleistas Jėzus du tūkstantąjį kartą melsis Alyvų sode, laukdamas mirties nuosprendžio ir kančios. Laukdamas kančios ir gėdingos mirties vien tam, kad paliudytų Dievo meilę savo vaikams. Mums visiems. Vis dėlto neliūdėkime. Ramybės prašydami prisiminkime, jog vos trys dienos mus skiria nuo Prisikėlimo ir džiaugsmo, kad Kristus prisikėlė. Jis visada priskelia. Labai gerai žinau, kaip sunku mylėti. Beveik neįveikiamai sudėtinga. Bet dėkodami Viešpačiui už jo meilę, pabandykime dar kartą. Mums tikrai it duonos kasdienės reikia susitaikymo ir supratimo, kad Dievas visada ateina tik kito — to, kuris pažemintas, to, kuris skursta, to, kuris netekęs Tėvynės, namų ar garbės — pavidalu. Ir ką padarome tiems, kurie labiausiai apleisti, padarome Viešpačiui. Būkite laimingi. Ir bent mintyse nuplaukite savo priešų kojas. Įrašas publikuotas 2021.04.01