Savaitės apžvalga #131
Akivaizdu, kad priešingų politinių jėgų atstovai yra linkę vienas kito darbą kritikuoti. Taip pat ir žmogus, kuris domisi politika, klausydamas jų kritinių pastabų oponentams prieš spręsdamas, kuri pozicija jam artimesnė, įvertins oponuojančio pažiūras, argumentų kokybę ir gebės ją perleisti per savo asmeninę patirtį bei ideologines nuostatas. Jeigu politikas jam aukštas ir gražus ir dirba kažką su pinigais, tai be didesnių abejonių gali jį palaikyti. Patinka rinkėjams ir turtingi politikai, nes, vadinamasis paprastas žmogus kažkodėl tiki, kad „jei prie pinigo, tai nevoks“. Lietuvoje net buvo toks ministras Valentinas Milaknis, kuris būtent tokiais žodžiais ir grindė savo sąžiningumą, net nesuvokdamas, kiek šimtų tūkstančių kukliai gyvenančių žmonių taip įžeidė. Kiekvienos politinės ekspertizės kokybę galiausia lemia du momentai. Pirma, itin svarbu, ar tas, kuris vertina, geba suvokti savo politines preferencijas, taigi, įvertinti, kiek šališkas jo sprendimas. Ne mažiau reikšmingai ir tai, ar pakankama profesinė vertinančiojo kompetencija. Tarkime, žmogus, kuris bando vertinti politiko pasisakymą tuo ar kitu ekonominiu klausimu, mažų mažiausia turi išmanyti modernios ekonominės minties lauką, o tai, patikėkite, darbelis rimtas. Esu rašiusi, kaip formuodami anketas keli TSPMI profesoriai nuklydo į lankas ir kandidatuojančių į Seimą klausė, kuri tezė — a ar b — jiems priimtina. Anekdotiška ta situacija buvo todėl, kad abi tezės, tiesa, kitais žodžiais, skelbė tą patį ekonominį turinį, ko formulavę klausimą politologai nesuprato. Taigi, išnagrinėjus atsakymus buvo galima įvertinti nebent tai, kiek savo ekonomines žinias pervertina būsimieji politikai, bet tikrai ne jų politines nuostatas, ką sakėsi darą nelabai vykę ekspertai. Šalia jau minėtų gebėjimų, vertintojas taip pat turi apsispręsti, kaip jis suvokia patį politinį procesą. Supratimas, kad politikai skiriasi jau pačia savo prigimtimi, mat esama aklai tikinčių, kad pats biurokratinis įstatymdavystės procesas keičia valstybę ir žmogaus prigimtį. Kaip ir esama tų, kurie politiką suvokia kaip itin sudėtingą kovą už vienokias ar kitokias moralines vertybes. Pastaruoju metu šį klausimą ganėtinai įdomiai savo darbuose aptaria jaunos kartos filosofas Simas Čelutka. Technokratinės politikos apologetai nuoširdžiai rems gerovės, kaip tokios, auginimą, regėdami ją per BVP augimo prizmę. Antrieji kapstysis gerokai sunkiau apibrėžiamose lygybės ar teisingumo paieškose. Būtent jie, jeigu tuo pat metu suvokia savo pačių ribotumą, tad linkę į kompromisus, tvirtu mano įsitikinimu, ir yra tikrieji politikai. Pasaulį į priekį varo mintys, idėjos (pamenate — pradžioje buvo žodis), o ne pinigai ir turtas, kuo taip labai nori tikėti įstrigę materialioje kasdienybėje. Pabrėžiu, — kalbu apie asmeninę perspektyvą, kuri gali nesutapti su jūsų. Šita įžanga skirta ganėtinai ilgam, net trijų įrašų, vieno komentaro tyrimui. Jo nuoroda: https://iq.lt/komentarai/kas-yra-kas-…. Komentaro autorius, mano (primenu — esu šališka, nes esu tik žmogus) nuomone yra žiauriai prastas žurnalistas, nesugebantis pademonstruoti net paprasčiausių analitinių gebėjimų. Jo tekstus kartkartėmis skaitau, nes jis rašo apie europinę politiką bei, kaip konkrečiu atveju, bando vertinti europarlamentarų darbą. Deja, nepamenu nė vieno teksto, kuris būtų įsirėžęs į atmintį, nustebinęs ar privertęs susimąstyti. Gražiai sudėlioti žodeliai slysta paviršiumi gal todėl, kad tingima nerti gyliau, nors labiau tikėtina, kad autorius tiesiog stokoja gebėjimų ir pasiruošimo. Galite paklausti, o tai kam tiek daug dėmesio vienam lėkštam komentarui? Lietuvos politinės žurnalistikos nagrinėjimo kokybei vertinti pasirinkau šį tekstą visų pirma todėl, kad jame išskirtinai akivaizdžiai išlenda trys bėdos — nuoširdus įsitikinimas, kad jau pati žurnalisto kėdė pakylėja aukščiau bet kokio politiko ar eksperto; naivus įsitikinimas, kad ta kėdė suteikia teisę drąsiai samprotauti apie tai, apie ką neturi žalio supratimo ir įsivaizdavimas, kad niekas tos intelektualinės menkystės nepastebės. Vis dėlto ir čia tik pusė bėdos. Blogiausia, kad tokia prasta žurnalistika neverčia mąstyti, ir ja maitinami skaitytojai vėl ir vėl nusivilia ne tik konkrečiais politikais, bet pačia demokratija ir savo gebėjimu išsirinkti tuos, kurie atstovautų būtent jų interesams. Sąmoningai pasirinkau ilgą gerokai trumpesnio komentaro analizę: tikiuosi, kad pamatysite kokie išplaukę ar tiesiog primityvūs žurnalisto verdiktai, kaip labai jam patinka gandus nešiojančios bobulės intonacijos ir kaip neadekvačiai jis vertina savo gebėjimu. Kita vertus, o gal perskaitę jo tekstą ir mano komentarus nutarsite, kad teisus E. Labanauskas. Visas jūsų rankose, tiksliau — jūsų galvoje.
