Savaitės apžvalga #116
Man asmeniškai labai skaudu, kad Bažnyčios socialinis mokymas Lietuvoje žinomas labai menkai. Ką išties sako tokie kunigai, kaip Robertas Grigas ar Sigitas Tamkevičius, kurie atvirai skelbia, kad Lietuvoje dar niekad nebuvo taip blogai, kaip dabar? Beje, skelbia savo žodžių neparemdami jokiais rimtesniais argumentais ar faktais. Jie skelbia ne Evangeliją, jie skelbia ne gerąją naujieną, o baimę ir mirtį. Širdį rėžia, kai sudėtingas ir daugiaplanis Bažnyčios socialinis mokymas nustumtas į paraštes ir kasdien skandinamas senstelėjusių vyrų bei agresyvių ponių seksualinėse vizijose. Tuo tarpu katalikams privalomos, popiežių rašytuose Bažnyčios dokumentuose išdėstytos tiesos ir mintys lieka neišgirstos. Retas kataliku save šaukiantis žino net tai, kad per tuos popiežių žodžius pasak Bažnyčios mokymo kalba Šventoji Dvasia, kurią kiekvieną sekmadienį vadiname Viešpačiu Gaivintoju. Visi laikai yra vienodi. Ir visada didžiausios drąsos reikia tada, kai nuoširdžiai seki Kristumi, kuris nebuvo nei patogus, nei saldus, nei sėdėjo kokiam aukštų regalijų padabintam soste. Šią savaitę praleidome Kroatijoje, Splite, kur buvo aptariamos Europos krikščionių demokratų politinės programos ir iššūkiai. Tad ir kalbėsiu apie vieną iš tos dienotvarkės dalių — krikščioniškąją žaliosios pertvarkos logiką.
