MENIU

Sekmadienio laiškai sau
Kategorija

Trapumo našta

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

25 sausio, 2016

2016 sausio 24 d. III eilinis sekmadienis

Po keturiasdešimties dienų pasninko, Dvasios vedžiotas po dykumą, o velnio gundytas, „Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją“ (Lk 4,14) ir pradėjo viešą veiklą. Taip prasideda šio sekmadienio Evangelija.

Kai pasaulis baltas, jis ir trapus, ir klampus. Šerkšno nepaliesi: ištiesi ranką, bandai užčiuopti , o ji tuščia, tik šaltis perbėga pirštais ir nejučia pasitrauki. Sniege pasineri, grimzti, lieka pėdos, keliukai, duobės, šiugždesys. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

4639

Per mažas kantrybės rūbas

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

19 sausio, 2016

2016 metų sausio 17 diena, II eilinis sekmadienis

Susipynę juodos šakos dangsto gatvės žibintus. Baltą sniegą vagoja šalčio sustingdytų medžių kamienų šešėliai. Užgesusios priešais stovinčių balkšvų mūrų akys įtariai žvelgia į mano langus. Šalta ramybė; „… daiktai, kuriems atsiduodu, praturtėję mane išduos“[i]. Geriausia, kas ištinka tokį vakarą, yra vienatvė. Blogiausia, kas ištinka tokį vakarą, yra vienatvė. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

5271

Senėjimo grožis

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

11 sausio, 2016

2016 sausio 10 diena, Kristaus krikštas

Kai galvoju apie krikštą, visada galvoju apie gyvenimo pabaigą. Tik pabaigoje gali žinoti, ar sugebėjai priimti dovaną, kurią gavai apšlakstytas ir pateptas, ar panardintas būdamas mažutėlis sugebėjai neiškilti, — likai gilumoje, netapai lengvas.

Būtent todėl man taip įdomu ir taip patinka senti: su malonumu laukiu tos dienos, kaip po poros metų pasibels jau septintas dešimtmetis. Mėgstu galvoti ir apie tai, ką veiksiu tą išskirtinę dieną, kai įstatymas leis nebedirbti ir tapsiu dar viena didžios pensininkų minios nare ir galėsiu išimtinai atsidėti savo gyvenimo apmąstymui. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

4177

Tylos kalbėjimas

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

4 sausio, 2016

2016 m. sausio 3 d., Kristaus apsireiškimas (Trys Karaliai)

Išgirdę gerąją naujieną, piemenėliai nusiskubino ir rado kūdikį paguldytą ėdžiose; tada nebyliai nusilenkė Jėzui. Išvydę Žvaigždę, išminčiai ieškojo gimusio mesijo, radę jį oloje parpuolė ant žemės ir nuščiuvo. Marija dėmėjosi visus tuos dalykus ir svarstė juos širdyje: ji žinojo ir tylėjo. Kai šaltis sukausto pasaulį, o sniegas nušviečia sutemas ir atsimuša žvaigždėtame danguje, ateina ramybė. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

4712

Tikrovė yra neregima

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

28 gruodžio, 2015

2015 m. gruodžio 27 d., Šventoji šeima: Jėzus, Marija, Juozapas

Į mūsų namus atsikraustė pabėgėlių šeima iš Rytų. Mama labai jauna, atrodo kokių trylikos –keturiolikos metų, nors ką ten supaisysi rytiečių amžių, ypač kai galva nuolat apdengta, o akys nuleistos žemyn. Vyras gerokai vyresnis, atrodo, jau tikrai perkopęs ketvirtį amžiaus. Turi ir mažą sūnelį, nors žmonės kalba, esą vaikas ne šio vyro, o gražią mamytę jis priglaudė, nes suirutės metais jaunai moteriai su kūdikiu ant rankų — ne pyragai. O taip esą visiems bus geriau. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

3387

Gailestingumo dovana

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

22 gruodžio, 2015

2015 gruodžio 20 d., IV advento sekmadienis

Advento pabaiga jau priartėjo, ir baigiasi laikas, kurį be galo mėgstu.

Žiūriu pro langą: styro nuogi pašiurpę medžiai ir jau patys nebetiki, kad greit sušils po gražiaisiais baltais savo kailinukais. Pilkas dangus išblukina namų spalvas, ir net blyksinčios girliandos, pašauktos skelbti šventę, primena tik nepadarytus darbus ir trūkstamas dovanas. Žmones skubina vidinis nerimas: jie trokšta švęsti pabaigas, bet žvilgsnis, temdomas baimės nespėti, pamiršti, nesulaukti, retai skleidžiasi džiugesiu. O jei tiek pilkos sumaišties, tai kas tada džiugina sielą? Pakeri pats laukimas. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

3537

Gailestingumo slėpinys

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

13 gruodžio, 2015

2015 metų gruodžio 13 diena; III advento sekmadienis (Gaudete — Džiaukitės)

Pasirodė Jo gailestingumas man labai minkštai, švelniai, net komiškai. Buvau kokių dvylikos metų, kai pamiršau įjungtą lygintuvą, ką tik gautuose naujuose tėvų namuose sukėliau nedidelį gaisrą ir taip bijojau bausmės, kad laukdama grįžtant namo tėvų desperatiškai dešimtis kartų šnabždėjau „sveika Marija“… Istorija baigėsi neprasidėjusi: šiaip jau griežtas mano tėtis tuomet net pamatęs apdegusį naujo parketo gabalą tik šyptelėjo. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

2890

Kelionė su neštuvais

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

6 gruodžio, 2015

2015 metų gruodžio 6 diena, II advento sekmadienis

Tikrų stebuklų Evangelijoje nedaug — prikeltas Lozorius, keliomis žuvimis ar duonos kepalėliais pamaitintos minios, pagydytas paralitikas…. Ir tas pakilusio paralitiko stebuklas ypač keistas.

Pasakojimas nesudėtingas. Kažkur Kafarnaume Jėzus susirinkusiems skelbia žodį. Tuo metu keturi vyrai atneša paralyžuotą žmogų, ir, per minias negalėdami prieiti prie kalbančio Jėzaus, atplešia stogą ir, padarę jame skylę, nuleidžia neštuvuose gulinį ligonį. Ir tada Jėzus, kuris lyg ir turėtų gydyti kūną (ar ne to atėjo paralitikas?), jam sako: „nenusimink, sūnau, tavo nuodėmės atleistos“ (Mt 9,2; Mr 2,5; Lk 5,20).   (daugiau…)

Skaityti straipsnį

5339

Pildykime brangenybių dėžutes

#Maldeikienė, Sekmadienio laiškai sau

30 lapkričio, 2015

2015 metų lapkričio 29 diena; I advento sekmadienis

Atveriu advento duris, užsižiebiu pirmąją žvakę, ir ima namai pildytis laukimo dvasios. Nesutinka mano širdis, kad šluoti prekyviečių lentynų nevalia, o augindamas vartojimo dvasią neva užsiveri Išganytojo laukimui. Artima man ta materiali ir esą tuštybės pilna pirkimo auka, širdyje virstanti meile. Žinau, ne man vienai Kalėdos — dovanų metas: išminčiai kažkur Rytuose taip pat jau pildo savo brangenybių dėžutes ir kaupia auksą, smilkalus bei mirą.   (daugiau…)

Skaityti straipsnį

3071

Gyvenimas mirtyje

Sekmadienio laiškai sau

8 lapkričio, 2015

Diena dienon vakarais nuo kalno žygiuoju namo. Suku Trakų gatvės link. Artėju prie koplytėlės. Ir visada vos tik akys atsiremia į  Lukos Osterijos langus jos  pačios pasisuka siauros Pranciškonų gatvelės link. Sūrus vilties ir baimės mišinys sekundei užlieja smegenis, bet ne, ir šį sykį ironiška linksmai šuoliuojanti senutė (o gal tvarkinga rami moteriškė?) nepasirodo. Galutinio poilsio diena nukelta.

Ją buvau sutikus du kartus; abu kartus paauglystėje. Pirmąkart Ji išniro iš  dūžtančių automobilių džeržgimo pagimdyto chaoso. Nesugriebė manęs atsitiktinai:  per sekundės dalį išvydusi visą savo kelią ir suvokusi, kaip trumpai gyvenau, pamačiau, kad apkabinusios medį Mirties rankos manęs nebepasiekė. (daugiau…)

Skaityti straipsnį