MENIU

Autorius

1074

Tuščio kalbėjimo pinklėse

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

22 balandžio, 2022

Tuščio kalbėjimo pinklėse

Šią savaitę „Delfi“ paskelbtas Vladimiro Laučiaus interviu su TSPMI profesoriumi Tomu Janeliūnu apie  Lietuvos užsienio politikos sprendinius, manyčiau, vertas aptarimo.  

Interviu Lietuvos politikai kaltinami, kad „skuba kurti papildomas grėsmes šaliai, nebūdami joms pasiruošę ir net neapgalvoję tolesnių priešininko veiksmų.“

Lietuvoje tikrai yra politikų, kurie  rimtai dirba užsienio politikos srityje, analizuoja pasaulines tendencijas, palaiko ryšius su kitų šalių įtakingais politikais ir sąmoningai priima tuos ar kitus sprendimus. Kad rinkėjai retai apie tai girdi ar skaito, jau ne tų politikų kaltė. Tai kaltė arba tiksliau pasirinkimas žurnalistų, kuriems lengviau surašyti kelias banalias tezes, užduoti politikui kelis klausimus, kurie teatskleidžia pačių žurnalistų minties skurdą.  

Europos reikalų komitete, kur teko dirbti trejetą metų NĖ KARTO nemačiau jokio žurnalisto, nors tarp svarstomų problemų tikrai buvo labai aktualių daugumai Lietuvos gyventojų  klausimų. Žurnalistams įdomiau, kas su kuo susipyko bei kas ir kur kiek išgėrė, nei rimtų vienareikšmio atsakymo neturinčių klausimų pristatymas ir analizė.

Kai visi pradėjo kalbėti apie propagandos užvaldytą Rusijos visuomenę,  labai nuoširdžiai rekomenduoju pasižiūrėti į Lietuvos informacinį lauką, kur lėkščiausi samprotavimai pateikiamai it tiesos žodis net nebandant kvestionuoti komentuojančiojo mąstymo ribų. Toks dialogo vengiantis komunikavimas galiausiai zombina kiekvieną visuomenę, Lietuva — ne išimtis.

Minėtą interviu pasirinkau aptarti todėl, kad man gaila tų skaitytojų, kurie tikrai nuoširdžiai nori suprasti, kas vyksta pasaulyje ir kurlink krypsta Lietuvos užsienio politika. Bandžiau įsivaizduoti, o ką išgirsčiau aš pati, jeigu ta ar kita forma jau per keturias dešimtis metų nebūčiau susijusi su tarptautinės ekonominės politikos sprendinių lauku, iš kurių pastaruosius šešerius metus tiesiogiai, kaip veikianti politikė.  

Statiško pasaulio iliuzija

Pirmiausia, ir tai išties stulbina, užsienio politiką politologas narsto kaip žaidimą, kuris vyksta ant statiškos nekintančios pasaulio lentos, kur realius judesius pajėgi daryti vienintelė Lietuva, kuri formuodama savo užsienio politiką stebukliniu būdu apdovanota galimybe išvengti  geopolitinių pokyčių. Visos kitos figūros regimos kaip statiškos, o jei ir kinta, tai tik todėl, kad jas taip ar kitaip veikia Lietuvos politikų sprendimai.

Tokią išvadą leidžia daryti tai, kad T. Janeliūno sąmonės ir vertinimų niekaip neveikia globalūs tektoniniai geopolitikos poslinkiai. Jo svarstymus aplenkia technologinės revoliucijos ir jų poveikis tarptautiniams politiniams santykiams. Jo įžvalgose Lietuvos užsienio politika regima, kaip nesusijusi su politiniais pokyčiais kitose valstybėse. Neatsitikinai anapus atsakymų lieka ir tikrai rimtas klausimas, ar įmanomas vienodas Lietuvos santykis su Trumpo Amerika ir Bideno Amerika, jau nekalbant apie tai, ar ir kaip galėtų keistis Lietuvos užsienio politika, jeigu rinkimus Prancūzijoje sekmadienį laimėtų kraštutinės dešinės politikė.   

Dabartinio karo Ukrainoje kontekste profesorius regi grėsmę, kad „iki karo Ukrainoje Vakarų nekentė Putinas ir jo aplinka, o po karo Vakarų gali pradėti nekęsti visa Rusijos visuomenė“. Reikia būti tikrai aklam ir kurčiam, kad jau seniai, prieš daug dešimtmečių įvykusį faktą pamatytum tik dabar. Gal nustebinsiu profesorių, bet net aštuntame dešimtmetyje žmonės iš Baltijos valstybių atvirai buvo vadinami fašistais, ir tai lėmė menkai pridengtas pavydas tiems, kurie esą gyvena „kaip Vakaruose“.

Per pastaruosius tris dešimtmečius Rusija tikrai netapo nei turtinga, nei demokratine, ir tai akivaizdu kiekvienam rimtesniam stebėtojui. Pasimetusi ir prošvaisčių nematanti Rusijos gyventojų dauguma jau seniai gyvena vedina mistinės neapykantos „turtingiems“ Vakarams ir naivaus tikėjimo, kad neturtas rodo išskirtinį dvasingumą, kuriuo privalu dalintis su pasauliu.

Stebina ir tai, kad profesorius it veidaknygės komentatorius vertindamas procesus neatsižvelgia į realius tų ar kitų užsienio politikos subjektų mandatus. Tarkime, Vakarams (kas tie Vakarai iki galo neaišku, bet pagal logiką lyg ir kalbama apie Europos Sąjungą) priskiria funkcijas, kurios gerokai peržengia sutarčių rėmus, o po to kaltina Sąjungą, kad toji esą nesiima veiksmų, kurių ji ir neturi teisės imtis.

Vakarai „amoralūs“, nes nežvangina ginklais?

Tekste atvirai tyčiojamasi iš Vakarų aiškinant, kad jie „bando pateikti save kaip labai moralią, vertybiškai toli pažengusią visuomenę“, bet „savo moralinių įsitikinimų (…) niekada nebuvo linkę paremti ginklais“.

Bendrai imant, nevertybinės politikos tiesiog nėra. Bet kokia politika visada yra vertybinė, kaip ir bet koks tos politikos vertinimas irgi yra vertybinis. Panašu, kad T. Janeliūnui vertybė yra demokratijos plėtra durklų pagalba. Kiek demokratijos yra prievartą primestoje demokratijoje, politologas nepaaiškina, tačiau jo sarkazmu persmelkti svarstymai apie tai, kad vakariečių įsivaizdavimas, kad „kištis į kitų valstybių reikalus karinėmis priemonėmis — amoralu“, leidžia manyti, kad jam tai būtų priimtina. Kiek tokia pasaulio, kur lemia norai bei kaprizai, o ne tarptautinės sutartys, samprata skiriasi nuo rašizmo, palieku vertinti skaitytojui. Man asmeniškai skamba labai panašiai.

Suprimityvinus užsienio politiką, kai net nebandoma analizuoti kitų politinio lauko žaidėjų intencijų, tikslų ir galimų politinio veikimo pokyčių, Lietuvos užsienio politika yra nuskurdinama iki klausimo, ar tinkamai elgiasi (pabrėžiu — elgiasi) tie, kurie tą politiką Lietuvoje formuoja. Taip gerokai įdomesni ir nepalyginamai svarbesni klausimai susiję su  šalies užsienio politikos formuotojų prognostiniais gebėjimais, jų pasirinktų strategijų veiksmingumu, lieka anapus rimtesnio svarstymo. 

Neįgali skandalistė?

Pasak T.  Janeliūno, Lietuva dar 2008, 2009 metais „susikūrė savo kaip skandalistės įvaizdį“, buvo vadinama vieno klausimo valstybe, dėl Rusijos grėsmės nuolat šoko į akis Vakarų sąjungininkams. Prelegento nuomone, „tikrai yra pagrindo klausti, ar toks veikimas – efektyvus“ ir konstatuojama, kad „kartais jis gali padaryti daugiau žalos nei duoti naudos“. Apie kokią konkrečiai žalą kalbama neaišku, bet, kaip galima suprasti iš konteksto, žala ta, kad atrodome nestabilūs ir negebame išlaikyti balanso, nors strategiškai esame teisūs.

Pradėsiu nuo to, kad nelabai aišku, kodėl atskaitos tašku imami 2008-ieji, jeigu Rusijos klausimą Lietuva laiko pagrindiniu savo užsienio politikos klausimu nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo ir net dar anksčiau, nuo pirmų Sąjūdžio diskusijų apie Lietuvos vietą pasaulyje. Gruzijos karas ar Krymo aneksija tik patvirtino, kad amžiaus pradžioje nesėkmingai bandžiusi prisišlieti prie NATO Rusija radikalizavosi, tad, akivaizdu, aktualizavosi ir Rusijos grėsmės akcentavimas. Kad ir kaip žiūrėtum, visa Lietuvos istorija aiškiai rodo, kad Rusijos grėsmės klausimas yra valstybės išlikimo klausimas.

Rusijos agresija Ukrainoje T. Janeliūnui lyg ir išmuša kortas iš rankų ir jis sutinka, kad „mes buvome teisūs, o vakariečiai tik dabar suprato, ką norėjome pasakyti”. Karas Ukrainoje, lyg ir sutinka T. Janeliūnas, leidžia manyti, kad Lietuvos veikimo būdas ir koncentravimasis į Rusijos grėsmę PAGALIAU pasirodė buvęs pagrįstas. Norisi paklausti, jeigu vakariečiai tai PAGALIAU suprato, tai kame tada iš viso problema?

O problema, svarsto profesorius, ta, kad garsiau ir aiškiau kalbėdami galime netekti mistinių Vakarų (kas konkrečiai turima galvoje, neaišku) globos. T. Janeliūno žodžiais kalbant, „turėtume išlaikyti balansą“, kad „Vakarų kantrybė ir nuolatinis globos rodymas mums iš tikro būtų naudingas“.  Plėtodamas globos naratyvą, politologas pabrėžia, kad globos neišsireikalausi tylėdamas, bet kalbėdamas gali erzinti.

T. Janeliūno samprotavimai, kad tuo pat metu esame teisūs ir „turime išlaikyti balansą, neperžengdami ribos” irgi mažų mažiausia dviprasmiški.

Kokios yra tos ribos, jei esame teisūs? Ir kas yra tas balansas? Ar tos ribos yra, pasak T. Janeliūno, bailūs Vakarai, įsispraudę save į kampą ir nelinkę kovoti dėl savo vertybių? O tas balansas gal kartais „yra viena didžiųjų europiečių tragedijų”, balansas tarp „gerovės ir kainos”, kurią gali tekti mokėti kovojant dėl vertybių?

Prieštaros nesenka. Viena vertus aiškinama, kad „ideologiniu ir informaciniu atžvilgiu Lietuva parodo, kad viena pirmųjų žengia radikalesnius žingsnius ir ragina neatsilikti einančius iš paskos”, o „kaip mažai valstybei tai – racionalus veiksmas“, mat „gali būti racionalu pritraukti dėmesį per savotišką provokaciją”. Kita vertus iš karto po to jau aiškinama, kad „tai gali erzinti, ir tada toks dėmesio pritraukimas jau nebus efektyvus”. Kodėl tai turėtų „erzinti“ būtent dabar, Rusijai užpuolus Ukrainą, nutylima.

T. Janeliūnui, kritikuojančiam Lietuvą kaip vieno klausimo valstybę, nepatinka ir tai, kad atsiranda kitų, išoriškai tiesiogiai su Rusijos grėsme nesusijusių temų. Kai Lietuva PAGALIAU pradėjo veikti ir kitose srityse, akcentuodama Taivano, Kinijos problematiką, tai politologas tą veikimą nurašė tam tikriems „išsišokimams”, nors iš tarptautinės, ir ypač iš JAV, reakcijos atstovybės klausimo išsišokimu pavadinti nelabai ir išeina.

Menkai susijusių tezių mišrainę vainikuoja ganėtinai isteriškas gąsdinimas apie tai, kad didysis Vakarų ir Rusijos „susidūrimas greičiausiai vyktų mūsų teritorijoje“ ir pasekmės būtų skaudžios. O tų skaudžių pasekmių, T. Janeliūno galva, išvengtume, jeigu neerzintume  Rusijos. Panašiai mąstant, matyt, ir Ukraina erzino Rusiją, tad dabar kenčia, bet būtų tylėjusi ir karo nebūtų.

Skaityti straipsnį

1221

Sankcijų poveikį didina priešo mąstymo supratimas, o ne naivios raudos

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

8 balandžio, 2022

Sankcijų poveikį didina priešo mąstymo supratimas, o ne naivios raudos

Iš karto noriu pabrėžti, kad jums neliktų jokių abejonių: sankcijas palaikiau, palaikau ir už jas balsuoju. Trečiadienį pasirašiau dalies Europos Parlamento narių laišką, kuriame reikalaujame, kad sankcijų paketas apimtų visą iškastinį kurą — anglį, naftą, dujas ir branduolinį kurą, ir tas draudimas būtų įvedamas tuoj pat, nedelsiant.

Vis dėlto abejotina, kad tokį reikalavimą šiuo metu balsuodami paremtų dauguma parlamento narių. Dar daugiau klausimų kelia tai, ar visišką dujų embargą palaikytų Europos Vadovų Taryba.

Sankcijų ratas plečiamas

Šią savaitę Europos Sąjunga paskelbė jau penktą ekonominių sankcijų paketą per penkias savaites nuo tos dienos, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Sankcijų ratas bus plečiamas, o kai kurios jų transformuojamos didinant griaunamąją galią. Vis dėlto pasakyti, kiek tos sankcijos efektyvios, bent kol kas tikrai labai sudėtinga. Palaikydama sankcijas suprantu, kad jos pačios savaime putino režimo nesustabdys.

Manau, kad galiausiai — ir tai gali įvykti labai greit — sprendimas atsisakyti bet kokios prekybos su Rusija, tarp jų ir energetiniais ištekliais, bus priimtas. Vis dėlto šiuo metu dar tik sėjamos sėklos,  kurios, bijau, duos vaisius tik po to, kai Rusija atvirai pasikėsins į ES teritoriją. Nenoriu būti blogu pranašu, bet bijau, tokia diena gali išaušti. Ir ji gali išaušti gan greit.

Prieš mėnesį jau sakiau, kad daugybė politekonominių tyrimų rodo, jog sankcijos niekur ir niekada nėra buvę veiksmingu trumpalaikiu priešininko užmačių suvaldymo mechanizmu.

Geriausiu atveju,  ir tai labiau išimtis nei taisyklė, jos padėdavo siekiant ilgalaikių tikslų. Galimas — pabrėžiu galimas, bet sunkiai įrodomas atvejis, kai sankcijos pasiekė savo tikslą — JAV technologiniai ribojimai Sovietų Sąjungai, kurie, kaip manoma, paspartino planinio monstro griūtį.

Klausimas tuo labiau keblus, kad sankcijos gali ir privalo būti nagrinėjamos iš skirtingų perspektyvų — tiek dažniau aptariamų ekonominių ar politinių, tiek kol kas menkiau analizuojamų geopolitinių.

Trumpalaikis ir ilgalaikis poveikis

Atskirais atvejais sankcijų poveikis gali susilpnėti dėl to, kad ekonominės sankcijos pajėgios sukelti neprognozuojamus ar nepageidaujamus politinius pokyčius, o šie nepalankia linkme perbraižyti pasaulio įtakų žemėlapį.

Kalbant apie sankcijas negalime pamiršti, kad jų trumpalaikis ir ilgalaikis poveikis irgi gali labai skirtis.

Kas dabar gali suvaldyti agresorių, jeigu sutiksime su prielaida, kad sankcijų, kaip ir bet kurių kitų hibridinio karo įrankių, poveikis ribotas? Akcentuočiau du dalykus.

Pirma, ir tai, tikėtina, svarbiausia, privalu suprasti, kaip mąsto tiek priešai, tiek sąjungininkai. Antra, ginkluotė.

Po Bučos Vakarų pasaulis jau vienareikšmiškai suvokė, kad vien hibridinės ekonominės priemonės kovojant su putino režimu nepakankamos. Sprendimas teikti ginkluotę Ukrainai, ir, reikia pabrėžti, teikti modernią ginkluotę, iš esmės jau priimtas, o ginklai keliauja.

Karinės pagalbos klausimas

JAV praėjusią savaitę paskelbė apie naują karinę strategiją ir precedento neturintį karinės ginkluotės didinimą. JAV generolai viešai ir atvirai teigia, kad jų šalis teiks Ukrainai visą jai reikalingą ginkluotę, išskyrus branduolinę.

Neatsilieka ir Didžioji Britanija bei Rytų Europa. Tikiu, kad artimiausiu metu prie jų jungsis ir kitos Vakarų demokratijos, visų pirma Prancūzija.

Tiesa, Prancūzijos atveju kortas sumaišyti gali artėjantys prezidento rinkimai. Macrono pralaimėjimo tikimybė nėra didelė, bet ji egzistuoja. Jeigu pergalę švęs Macronas, karinės pagalbos Ukrainai klausimas bus išspręstas greit.

Jo konkurentai ta ar kita forma susiję su putino režimu, ir nors pastarosiomis savaitėmis jie viešai baisėjosi karu Ukrainoje, tačiau akcentavo taiką. Kitaip sakant, pabrėžė neutralumą, kuris dabartiniame kontekste reiškia atvirą paramą agresoriui.

Kraštutinės dešinės politikai Europos Sąjungoje iš esmės visi susiję su putino režimu. Kai kurios partijos gaudavo tiesioginį Rusijos finansavimą, kitos nuosekliai rėmė esmines putino režimo vertybes – autoritarizmą, korupciją, vadinamąsias tradicines vertybes, kurios iš esmės sutraukiamos į panieką moterims, grubų mačizmą bei kovą su seksualinėmis mažumomis.

Praėjusį sekmadienį prezidento rinkimus Vengrijoje laimėjęs Orbanas iš esmės ir dabar ganėtinai atvirai žavisi putinu.

Jo vadovaujamos kraštutinės dešinės partijos politikai diskusijoje su žurnalistais Strasbūre šią savaitę pripažino, kad jų labai rimtos pergalės rinkimuose korta buvo Ukraina.

Tiesa, kalbėta ne apie paramą Ukrainai. Vengrijos mamos buvo gąsdinamos, kad pralaimėjus Orbanui, jau kitą dieną po rinkimų jų vaikus išsiųs į frontus kautis už Ukrainą.

Ir taip sugrįžkime į mąstymo lauką.

Ukrainos vadovybės elgesys

Ne vienas Vakarų analitikas, svarstydamas, kodėl daugelyje valstybių, jų tarpe ir JAV, iki karo buvo tikima, kad Rusija karą gali laimėti vos per kelias dienas, akcentavo būtent Ukrainos vadovybės elgesį. Minima ir ganėtinai atsaini reakcija į stiprėjančius JAV ir Vakarų sąjungininkų įspėjimus, kad karas jau už durų; ir vaidai tarp aukščiausio ešelono Ukrainos karinio personalo; ir galima didelio masto korupcija.

Karas viską sustatė į savo vietas. Dabar tie patys analitikai išskirtinai aukštai vertina ukrainiečių karinius gebėjimus, visų pirma eilinių karių bei vidurinės grandies karininkų. Sprendimas apginkluoti Ukrainą susijęs ir su ukrainiečių tautos bei jų prezidento elgesiu per karą.

Norint suvokti priešo veiksmų logiką, tad ir jiems veiksmingai priešintis, privalu pabandyti mąstyti taip, kaip mąsto jis. Norint laimėti ne virtualioje tikrovėje, bet realiame gyvenime, priešą geriau pervertinti nei nepakankamai įvertinti. Ypač pavojinga priešą matyti kaip absoliutaus blogio įsikūnijimą, taip savaime savo galvoje įsitvirtinant kaip gėrio ir tiesos šaltiniui

Siaura ekonominė logika

Įvesdama sankcijas ES, kaip ir JAV, iki šiol rėmėsi išimtinai siaura ekonomine logika. Manyta, kad sankcijos pakirs Rusijos ekonomiką, smuks gyvenimo lygis, o tai sukels neišvengiamą ūkio griūtį, kurį savaime susilpnins agresorės karinę galią.

Panaši mintis būtų teisinga tik pritarus prielaidai, kad žmogaus elgseną lemia išimtinai ekonominiai motyvai. Nors tokia ekonomistinė pasaulio samprata politikų itin dažnai pasitelkiama rinkimų kovose, abejotina, ar ji veikia, ypatingai karo akivaizdoje.

Kasdien augantis sankcijų sąrašas Rusijos žmonių galvose atsiverta tik kaip dar vienas ginklas, kuriuo bandoma parklupdyti jų tėvynę.

Ką dabar girdi Rusijos žmonės? Jiems be sustojo ir labai emocionaliai daugybė propagandistų, žurnalistų, politikų ir žinomų žmonių aiškina, kad Vakarai jau seniai susimokė prieš jų valstybę, o dabar dar bando iš Rusijos gyventojų atimti net kasdienes prekes.

Nuolat ir be sustojo aiškinama, kad Vakarus valdo gėjai, kurie terorizuoja esą geras tradicines šeimas. Vakarai pateikiami kaip tie, kurie nekenčia dvasingų Rytų ir mato juos tik kaip pigios naftos upes.

Aukšti reitingai

Prieš porą savaičių JAV finansuojamas televizijos kanalas Svoboda Peterburgo ir Maskvos gatvėse žmonių klausinėjo, ar jie nori gyventi kaip Europoje. Dauguma atsakymų buvo neigiami. Dalis žmonių be jokios ironijos teigė, jog Europoje žmonės gyvena labai blogai, ir jie tikrai nenori tokios ateities savo vaikams.

Kritinėse situacijose, o karas tikrai visus pastato į ribinę būklę, normali žmonių reakcija yra susitelkti prieš priešą, kuris, kaip jie mano, kėsinasi į jų gyvenimą. Tai dabar matome Rusijoje, ir nė vieno rimtesnio politologo ar ekonomisto tikrai neturi stebinti itin aukšti putino reitingai bei susitelkimas apie šalies vadovus. 

Toks Rusijos gyventojų susitelkimas tuo stipresnis, kuo energingiau kita pusė bando įrodinėti, kad blogis konkrečiu atveju yra ne Ukrainoje ir Vakaruose, bet pačioje Rusijoje.

Neatsitiktinai net po Bučos skerdynių net tie Rusijos gyventojai, kurie matė vaizdus Kijevo priemiesčio gatvėse,  nuoširdžiai tiki pasakomis, kad tai priešo sufabrikuoti vaizdai.

Priešinga reakcija

Kuo energingiau bandoma paneigti propagandą ir melagienas,  tuo labiau dauguma linksta manyti, kad melas yra tiesa, ypač tais atvejais, kai suvokta tiesa gali būti pernelyg skaudi.

Pasitelksiu pavyzdžių iš Lietuvos gyvenimo.

Matyt, girdėjote, kad Lietuvos gyventojai pastarosiomis dienomis kviečiami skambinti į Rusiją ir aiškinti jos žmonėms, kad Rusija yra agresorė ir žudikė. Viena jauna ir, atrodytų, protinga moteris socialiniuose tinkluose labai susižavėjusi savimi ir šia akcija, aiškino, kad jau paskambinta per 100 tūkst. Rusijos gyventojų.

O dabar pagalvokite, kaip reaguotumėte, jeigu panašus skambutis jus pasiektų iš Rusijos ir žmogus laužyta kalba jums pradėtų aiškinti, kad gyvenate gėjų valdomame pasaulyje, kuris nori sugriauti dvasingą tradicinėms vertybėms ir tradicinei šeimai atsidavusią Rusiją?

Kaip reaguotumėte, jeigu jums skambučiu iš Rusijos primintų Holokaustą ir aiškintų, kad Lietuvos valdžia padeda Ukrainai tik todėl, kad abi šios šalys yra nacistų valdomos?

Beje, tie rusai galėtų cituoti ir ganėtinai dažnai pastaraisiais metais Lietuvos maršistų, taigi pačių lietuvių eskaluotą temą, kad Lietuva dabar užvaldyta gėjų ir fašistų.

Manau, sulaukę tokio skambučio, dauguma jūsų supyktumėte ir reakcija būtų priešinga tai, kurios tikėjosi skambinęs žmogus.

Savo klaidų paieška

Rusai yra tokie pat žmonės, kaip lietuviai, tad ir jų reakcija tokia pat. Kuo dažniau mes jiems aiškiname, kaip jie klysta, tuo nuoširdžiau jie tiki, kad yra teisūs. Ta visa skambučių akcija yra klasikinis atvejis, kai gerais norais kelias į pragarą grįstas.

Sakyti tiesą ir realiai vertinti procesus nėra lengva. Reikia ilgai mokytis, daug skaityti, diskutuoti su oponentais ir išmokti vieno sudėtingiausių dalykų — autorefleksijos ir savo paties mąstymo klaidų įvertinimo. Pastarasis dalykas — autorefleksija ir SAVO klaidų paieška — čia esminis momentas. 

Tiesiai kalbant, absoliuti dauguma bet kokios visuomenės yra ganėtinai tamsi, linkusi tikėti bet kokiais kliedesiais, ypač noriai tiki būtent pačiais kvailiausiais dalykais.

Galime juoktis iš Rusijos žmonių, kad jie tiki kliedesiu, jog ukrainiečiai kūrė  biologinį ginklą, kuris naikina išimtinai slavų kilmės žmonės, ir tas ginklas tiek gudrus, kad sugeba net tuos slavus išskirstyti į ukrainiečius, kurių nežudo, ir rusus bei Baltarusijos gyventojus, kuriuos paveikia.

Būtų labai juokinga, jeigu nebūtų tolygu visokių kepenių įrodinėtoms nesąmonėms, kad skiepai nuo kovido veikia kaip genetinis ginklas.

Kovoti su priešais kažkur kitoje valstybėje yra gerokai,  nepalyginamai lengviau, nei kasdien kalbėti apie demokratiją namuose. Sunkiau, bet tikrai prasmingiau.

Neprarasti galvos

Laimėti gyvenimą galima tik neprarandant galvos. Karas ne išimtis. Situacija Ukrainoje labai labai sunki. Ukrainai trūksta ginklų.

Ir kalbėdami apie sankcijas ir kitus hibridinio karo elementus, privalome nepamiršti, kad daug labiau nei visokie absurdiški skambučiai, rankų socialiniuose tinkluose grąžymas ir naivios raudos Linkedinuose, netgi daug labiau nei bet kokios ekonominės sankcijos Rusijai, dabar Ukrainai padėtų ginklai.

Skaityti straipsnį

1443

„Nuskriaustųjų“ revanšas

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

25 kovo, 2022

„Nuskriaustųjų“ revanšas

Karas Ukrainoje tampa ganėtinai žiauria kasdienybe, ir vis dažniau tiek galva, tiek širdis nori atsitraukti. Pernelyg gerai suvoki, kiek melagingi visi gražūs atjautos žodžiai, — vis tiek nerasi tokių, kurie paguos beprasmiškose žudynėse savo vaiko netekusią motiną.

Užvakar televizijos reportaže mačiau vyrą, kuris labai ramiai kalbėjo, rodė savo sūnaus ir dukros kuprines su kraujo dėmėmis ir pabaigdamas pasakė, jog jų kūnus išvydo kažkokiame įraše socialiniuose tinkluose. Jo vaikai gulėjo pridengti suglamžytu audiniu, o jis vėl ir vėl bandė atsiprašyti, kad nesugebėjo jų apginti.

Tragedija — visada labai rami

Tikra neviltis ir tikra tragedija visada yra labai rami. Kai tavo vidus išdegintas, jėgos palieka.

Aš visada žinojau ir daugybę kart sakiau sau ir jums, kad politika neturi jokio kito turinio, išskyrus moralinį.

Politikai negali pamaitinti, nebent padėti maitinantiems. Dažniausiai labai sunku pasakyti, kas išties maitina. Aš visada žinojau, kad mus maitina mokytojai. Žinoma, jeigu jei mokytojai, o ne švietimo sistemos tarnautojai.

Politikai negali padėti neįgaliesiems, modernia naujakalbe kalbant, integruotis — taigi tapti lygiaverčiais visuomenės nariais, jeigu visuomenė atstumia silpnuosius.

Kai kokie nors eiliniai žasliai mitinguoja prieš neįgaliųjų bendruomenės namelį, jokia politika neįgaliesiems nepadės.

Nebus daugiau atjautos Lietuvoje, kol net mokslo ir žinių žmonės atmeta bandymą suteikti antrą šansą žmonėms, jau beveik įvykdžiusiems bausmes. Tų mokslo žmonių asmeninis komfortas yra jų gyvenimo pradžia ir pabaiga.

Atsakymo į klausimą, kiek prasmingas toks gyvenimas, aš nežinau.

Sprendimą lems ne kančios

Aš nežinau, kaip sustabdyti naftos upes, tekančias į Europą iš Rusijos, nes puikiai suprantu, kad labiausiai dėl nepatogumų, kuriuos toks sprendimas sukeltų, pyks tie, kurie dabar baisisi, kad tie srautai teka.

Tegaliu pabalsuoti ir paskatinti Europos vadovus stabdyti. Bet žinau, kad priimant sprendimą lems tikrai ne Ukrainos kančios, o kiti, gerokai banalesni dalykai — artėjantys rinkimai, noras įtikti miniai, ekonominė nauda, etc. etc. etc.

Nežinau, kaip pragmatiškai išrišti karo, kuris visada yra moralinis sprendinys, klausimą. Tegaliu pažadėti jums, kad balsuodama iš visų jėgų bandysiu rasti moralinį sprendinį ir visiškai nežiūrėsiu naudos.

Kita vertus, o kuris vaikas Dievo akyse vertingesnis — tas, kuris žūva kare, ar tas, kuris miršta, nes tiesiog pritrūko duonos?

Tikrai labai didelė Lietuvos socialinių tinklų bendruomenės minia dabar labai aktyviai žodžiais pasisako prieš putino (mažąja rašau sąmoningai) Rusiją. Vis dėlto dalis tos putiną smerkiančios minios labai nuoširdžiai žavisi putino moraliniais imperatyvais.

Abstrakčios naudos kategorijos

Putinizmo logika yra gana aiški: religinis mesianizmas, kova už tradicines vertybes, galios ir jėgos kultas bei imperinės ambicijos, pridengtos demagogiška istorijos interpretacija.

Ir tada, net jeigu labai noriu nematyti, suprantu, kad tas putinizmas tikrai nėra kokia ypatinga Rusijos dėmė. Ją lengvai aptiksime visose valstybėse. Lietuva — ne išimtis.

Kai manęs kartais klausia, kodėl, nors to niekada nenorėjau, sutikau tapti veikiančia politike, atsakau, kad atėjau į politiką, kad užimčiau gražulių, karbauskių, visokių nuokrypių advokatų ar tradicinių vertybių mylėtojų vietą.

Kad visas šitas moralinis šlamštas gautų nors vienu balsu mažiau. Kad nors milimetru paslinktume žaidimą nuo jėgos ir paniekos kitam išaukštinimo.

Moraliniai sprendiniai visad labai klampūs. Reali politika tai puikiai jaučia, tad neatsitiktinai visais įmanomais būdais akcentuoja abstrakčias naudos kategorijas, tiesa, padabintas puošnios retorikos apdarais.

Kai per rinkimus nuolat banaliai vapi apie gerovės valstybę, gauni daug balsų, mat kiekvienos vidutiniškos smegenys įsivaizduoja, kad tai bus gerovė joms ir gerovė tokia forma, kokia tos smegenys pageidauja.

Toks abstraktus pažadas tuo pačiu politikui suteikia teisę po rinkimų jį arba pamiršti, arba aptikti visai nesusietuose dalykuose.

Vienybė kito ir kitokio sąskaita

Karas, kuris jau atsivėrė Ukrainoje, prieš tai ilgai ruseno neapykantos apimtose galvose tų, kurie jaučiasi pralaimėję arba negavę savo naudos dalies. Kokiu būdu lengviausia pateisinti savo negražius darbus?

Pirma, reikia rasti atpirkimo ožį. Sveikas protas ir visų didžiųjų religijų mąstytojai tokiu atveju dėmesį kreipia individo, labai retai bendruomenės link. Nori būti laimingas, taisyk save ir tik save: paprastas principas, kuris sukuria gyvą kūrybišką asmenybę.

Antra, radus kaltininką, sukarti ant jo visas būtas ir nebūtas nuodėmes. Taip elgiamasi labai dažnai, nors rezultatas bemaž visad pragaištingas.

Putinizmas įsišaknijęs religiniame nacionalizme. Jo daigai kyla iš tamsaus mistinio valstybinės galios ir paniekos laisvei bei kūrybai dirvožemio. Putinas čia ne vienas — tokia pseudoreliginė logika būdinga absoliučiai daugumai populistų visose visuomenėse. Ne išimtis ir Lietuva.

Kai apie tradicijas nuolat kalbanti, neapykantos laisviems žmonėms kupina Seimo narė demagogiškai pareiškia, kad negalima žmogaus orumą ginančių klausimų dabar svarstyti, nes tai esą pakirs „žmonių vienybę, kurią jie dabar demonstruoja nacionalinio saugumo klausimais“, girdi aiškų tikslų putinizmo žodį. Vienybė kito ir kitokio sąskaita.

Turi teisę eiti savo pasirinktu keliu

Aš savo ruožtu tai poniai galiu pasakyti tik tiek, kad žmonių vienybę labiausiai pakerta jų skirstymas į tuos, kurie jaučiasi turintys teisę kalbėti Dievo vardu, ir tuos, iš kurių ta teisė atimama.

Antradienį net 48 Seimo nariai pritarė tam, kad jiems nepatinkantys žmonės neturėtų teisės kalbėti. Nestebina, jog absoliuti jų dauguma iš partijų, kurios puikiai žinomos dėl savo korupcinių nuostatų, pridengtu parodomuoju krikščionybės vualiu.

Europos Parlamente šią savaitę nuolat kalbėta apie Ukrainą. Kalbėta ne apie tai, kuo jos gyventojai skiriasi nuo mūsų, ne apie ten gają korupciją, ne apie šalies vidines socialines įtampas ar vertybes, kurios gal mus skiria.

Visi vieningai pabrėžė, kad Ukraina, kaip ir bet kuri kita valstybė, turi teisę eiti savo pasirinktu keliu, ir būtent todėl jai privalu padėti kovoti su Rusija.

Dalintis pabėgėlių našta

Trečiadienio vakarą Kanados premjeras Justinas Trudeau ragino didinti spaudimą putino Rusijai. Akcentuodamas Europos Sąjungos ir NATO vienybę bei ryžtą, jis sakė, kad nors putinas „dabar žudo nekaltus civilius, bombarduoja ligonines ir gyvenamuosius namus“, bet mūsų sąjungos dabar yra ryžtingesnės ir vieningesnės nei bet kada iki šiol.

Kanados vadovas ragino nenuvilti mūsų pagalbos laukiančios Ukrainos ir kvietė panaudoti visas turimas priemones, tęsti precedento neturinčias sankcijas putinui ir jo aplinkai Rusijoje bei Baltarusijoje, ir taip visomis išgalėmis stiprinti spaudimą šiam žiauriam autoritariniam režimui.

Europos Parlamento nariai savo ruožtu pasveikino Kanados sprendimą priimti neribotą skaičių pabėgėlių iš Ukrainos bei paragino ES valstybes dalintis Ukrainos pabėgėlių našta, o ne palikti rūpinimąsi jų prieglauda tik kaimyninėms valstybėms.

Bėdos neišsprendžiamos stebuklingai

Ukrainos klausimas minėtas ir kalbant apie augančias energetinių išteklių kainas, galimus maisto grandinių trūkius.

Buvo aptartos Ukrainos narystės ES perspektyvos. Diskutuota dėl priemonių kovojant ne tik su Rusijos, bet ir Kinijos autokratiniais režimais.

Žinau, visi svajojame, kad pabusime, o putino nebėra. Visi trokštame, kad pasaulio politikai stebuklingu būdu išspręstų visas bėdas. Tai utopija.

Jeigu ir galima kuo nors kaltinti liberalias vertybes ir vadinamuosius Vakarus, tai tik tuo, kad jie kiek išgalėdami nuosekliau suteikia balsą ir tiems, kurie tas vertybes neigia.

Vis dėlto toks atrodytu neprotingas principas pakerta baimės ir uždarumo šaknis. Kuo atviresnė, įvairesnė sistema, tuo ji kūrybiškesnė, tad ir gyvesnė.

Priekin veda atvirumas

Žmones ir žmoniją gelbėja ne praeities žygdarbiai, ją palaiko ne kažkokios tradicinės vertybės, pernelyg dažnai esančios tiesiog žudymo ir paniekos įrankiais.

Žmoniją priekin veda atvirumas ir bendrystė. Ypač svarbu tai kasdien sau kartoti karo akivaizdoje.

Skaityti straipsnį

1557

Video dezinformacija

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

11 kovo, 2022

Plakta kiaušinienė smegenyse

Pastarosiomis savaitėmis pasirodė trys tekstai, kuriuose aukštas pareigas užimantys krikščioniškų bažnyčių hierarchai pasidalino mintimis apie dabarties iššūkius.

Likus vos mėnesiui iki karo Ukrainoje pradžios Lietuvos kardinolas Sigitas Tamkevičius paskelbė, kad „Lietuvos padėtis šiuo metu yra tragiška“ ir „sunkesnė nei buvo prieš trisdešimt metų, kai stovėjome prie Televizijos bokšto ar Aukščiausios Tarybos rūmų“. Nors šį pasažą lydėjo kardinolo išlyga, jog „tikėjimas [jam] neleidžia taip sakyti“, vis dėlto žodžiai buvo ištarti.

Vidinis priešas

Nurodytas ir priešas, kuris, pasak kardinolo, dabar esąs pavojingesnis nei prieš trisdešimt metų: tada jis buvęs išorinis, o dabar priešas kėsinasi į dvasią, per kurią kaip buldozeris iš Šiaurės Amerikos — Kanados, JAV, taip pat Europos Sąjungos valstybių eina genderistinė ideologija[1].

Kovo 6 dieną gavėnios pradžioje Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Kirilas kreipėsi į tikinčiuosius, kuriems dėstė apie „metafizinę“ karo Ukrainoje prasmę.

Pasak jo, Ukrainoje vykstanti kova yra ne fizinė, tai kova su blogiu Dievo vardu. Ir po skambių žodžių apie ištikimybę meilės ir teisingumo dėsniui, patikino, jog „niekada nesusitaikys su tais, kurie tuos dėsnius pažeidžia, išplaudami ribas tarp šventumo ir nuodėmės“.

„Meilės šauklys“ pirštu bedė ir į suklupimo žymę — ją esą nešioja kiekvienas, kuris reikalauja suteikti gėjams teisę rengti paradus[2].

Galiausiai pirmadienį, kovo 7-ąją, kai popiežius Pranciškus verkė apie krauju ir ašaromis srūvančią Ukrainą ir ieškojo būdų kaip stabdyti konfliktą, Italijos arkivyskupas Carlo Maria Viganò, buvęs Vatikano nuncijus JAV ir aršus popiežiaus Pranciškaus kritikas, paskelbė laišką, kuriame dėl karo Ukrainoje ir Rusijos demonizavimo apkaltino JAV, Europos Sąjungą ir NATO.

Italijos arkivyskupas žengė toliau nei patriarchas Kirilas ir išplėtojo konspiracijos teoriją iki globalaus lygio, pareiškęs, kad Putinas yra didvyris, kuris stabdo Jungtinių Tautų, NATO ir Tarptautinio valiutos fondo kartu su George‘u Sorosu bei Billu Gatesu kuriamą naują pasaulio tvarką, paremtą ekonominiais interesais ir progresyvizmu — lygybe, asmens laisvių apsauga ir valstybės parama skurstantiems[3].

Dezinformacijos suvaldymas ir lobizmas

Matyt, bent dalis jūsų dabar klausiate savęs, kodėl kalbėdama apie tai, kas praėjusią savaitę plenariniame posėdyje man ypač įstrigo, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nutolau nuo parlamento darbotvarkės. Vis dėlto būtent šios trys paminėtos kalbos nuolat sukosi mano galvoje klausant antradienio debatų apie tai, kaip suvaldyti dezinformaciją.

2020 metų rugsėjį Europos Parlamentas įsteigė Specialųjį komitetą užsienio šalių kišimosi, įskaitant dezinformaciją, klausimais. Šio komiteto tikslas buvo nustatyti, kiek plačiai įvairios užsienio šalys kišasi į Europos Sąjungos ir jos valstybių narių demokratines institucijas.

Komitetas pusantrų metų svarstė, o Pranešime apibendrinimo tikrai svarbius klausimus nuo dezinformacijos kampanijų, susijusių su COVID-19, iki kibernetinių išpuolių prieš valdžios institucijas.

Buvo pateikta labai konkrečių pavyzdžių, kaip Rusija ir Kinija verbuoja Sąjungos elitą, kuris vėliau imasi pramoninio lobizmo.

Primintas ne vienas plačiai žinomas atvejis, kai minėtų užsienio autoritarinių šalių valstybinės ar privačios įmonės įdarbino arba į savo valdybas įtraukė net buvusius aukšto lygio Sąjungos politikus ir biurokratus mainais už jų žinias ir plačius ryšius.

Užtenka prisiminti „Gazprome“ nordstrymus lobinusius buvusius Vokietijos kanclerį Gerhardą Schröderį ir Suomijos premjerą Paavo Lipponeną, „Rosneft“ verslo interesams atstovavusią buvusią Austrijos užsienio reikalų ministrę Karin Kneissl ar „Zarubežneft“ valdyboje įsitaisiusį buvusį Prancūzijos ministrą pirmininką François Filloną.

Buvęs Prancūzijos premjeras Jeanas-Pierre‘as Raffarinas aktyviai įsitraukė į Kinijos interesų propagavimą Prancūzijoje, jo tautietis, buvęs ministras Jeanas-Marie Le Guenas, įsitaisė „Huawei France“ direktorių valdyboje, buvęs Belgijos premjeras Yves‘s Leterme‘as — Kinijos investiciniame fonde „ToJoy“, o buvęs komisaras iš Čekijos Štefanas Füle pasamdytas dirbti bendrovei „CEFC China Energy“.

Atstovavimas užsienio interesams

Faktai rodo, kad padėtį aštrina ir tai, kad ekonominis lobizmas itin dažnai slepia atstovavimą užsienio valstybių politiniams interesams, o Europos Sąjungoje, priešingai nei JAV ar Kanadoje, neveikia taisyklės užsienio šalių įtakai identifikuoti[4].

Dar blogiau tai, kad nėra jokių galimybių stebėti lobistinės veiklos valstybėse narėse, kurios per Europos Vadovų Tarybą daro įtaką teisėkūrai ir užsienio politikai.

Galima paminėti ir bent jau Lietuvoje iki galo nesuvoktą Kinijos komunistų partijos ideologinių forpostų — Konfucijaus institutų grėsmę. Prisidengę kinų kalbos mokymu, šie institutai veikia kaip partinės valstybės propagandos dalis, Kinijos ekonominių interesų lobistinė platforma ir jos žvalgybos tarnybų, taip pat agentų ir šnipų verbavimo tinklas.

Beje, kai 2018 metais pasidomėjau, ar Vilniaus universitetas deramai vertina grėsmę, kurią kelia jo rėmuose veikiantis Konfucijaus institutas, sulaukiau labai ironiškos tuometinio rektoriaus, o dabartinio Seimo nario Arūno Žukausko reakcijos.

Tuo pat metu JAV ir Vakarų Europoje tokių darinių grėsmė puikiai suvokiama ir vien pastaruoju metu bet kokį bendradarbiavimą su Konfucijaus institutais nutraukė universitetai Diuseldorfe, Briuselyje, Hamburge ir Švedijoje.

Geriausiai apsaugo demokratija ir laisvė

Galima tęsti ir tęsti, nes Pranešime skelbiama apie daugybę agresyvaus kišimosi operacijų, kurių prieš Sąjungą ėmėsi ir kurias finansavo užsienio subjektai. Įvardinta tokio dezinformavimo apimtis, jo pagreitis, temų, dalyvių ir naratyvų įvairovė aiškiai rodo, kad privalu ieškoti išeičių. Reikia kuo greičiau stabdyti ir silpninti plataus masto pasikėsinimą į Sąjungos vertybes — pagarbą žmogaus teisėms bei teisinės valstybės principą.

Trečiadienį balsuodami Strasbūre Europos parlamento nariai 552 balsais už, 81 prieš ir 60 susilaikius pritarė Specialiojo komiteto išvadai, kad, stabdant pavojingą užsienio kišimąsi, būtina pasitelkti labai platų priemonių ratą, stiprinti visuomenės švietimą, žiniasklaidą, pilietinę visuomenę, skaitmeninės erdvės reguliavimą.  

Aišku, tai yra labai svarbūs dalykai. Balsavau už šį dokumentą ir iš esmės pritariu minčiai, kurią buvo galima užčiuopti anapus teksto bei kalbų salėje, kad geriausiai nuo dezinformacijos, kišimosi į kitų valstybių gyvenimą, visokios propagandos apsaugo demokratija ir laisvė.

Bet tada — nori to ar ne — pats dokumentas pasirodo ganėtinai pažeidžiamas, mat dažnu atveju kovai su dezinformacija Pranešimas siūlo pasitelkti daugiau reguliavimo ir institucinio spaudimo, kuris paradoksaliai siaurina demokratijos ir laisvės lauką.

Sosto principas

Ir dabar vėl grįžkime prie trijų hierarchų, nuo kurių pradėjau savo šios dienos pasidalinimą.

Kad ir ką man kas sakytų, nepatikėsiu, kad iš esmės analogiškos kardinolo S. Tamkevičiaus ir patriarcho Kirilo mintys gimė kažkokioje trečioje piktoje erdvėje, iš kur buvo mums permestos.

Tos mintys tokios vienodos, nes abiem atvejais jos gimė galvose religinių veikėjų, kurie remiasi savotišku sosto principu, kai kunigiška „tarnystė“ supainiojama su kunigiška „galia“.

Klerikalinė tokio mąstymo ir veikimo erdvė reiškiasi per karjerą, valdymą, o jo tiesioginė pasekmė — griežtumas ir, popiežiaus Pranciškaus žodžiais kalbant, „išskirtinis moralinis užsikirtimas dėl šešto (Dievo) įsakymo“[5].

Popiežius nuolat primena, kad „sunkiausios nuodėmės yra tos, kurios labiausiai „angeliškos“: puikybė, išdidumas, dominavimas… Ir mažiau sunkios yra tos, kurios mažiau angeliškos: liečiančios gerklę ar geismus. Susitelkiama į seksą ir visai neteikiama svorio socialiniam neteisingumui, apkalboms, šmeižtui, melui“.

Dezinformacija, kito žmogaus atmetimas, korumpuotos institucijos yra ne tiek kažkokių piktavalių iš išorės permestas blogis, kiek mūsų vidinė nestabili savastis.

Religinis mąstymas, tikėjimas yra tai, kas formuoja mūsų visų, net ir tų, kurie manosi neturį jokio sąryšio su tokiais esą naiviais dalykais, supratimą apie pasaulį ir daugelį reiškinių.

Ne institucine prievarta

Ar lengva paneigti Lietuvos kardinolo teiginį, kad Lietuva dar niekada nebuvo tokioje tragiškoje padėtyje, arba Italijos vyskupo verdiktą, kad Putinas gelbėja pasaulį nuo blogio imperijos, kurį sukurta JAV ir Europos Sąjungoje? Galima būtų pasitelkti daugybę faktų, kad tai absoliučios nesąmonės, bet — ir tai liudija tūkstančių metų istorija — jeigu žmonės nenorės tų faktų girdėti, tai tie faktai bus neverti skatiko.

Kovoti su dezinformacija galima tik individualiu lygmeniu, o ne institucine prievarta. Moraliniai kiekvieno žmogaus sprendimai tikrai daug svarbesni, nei bet kokie net patį baisiausią blogį suvaldyti bandantys dokumentai.

Jeigu „Delfi“ žurnalistai, paskelbę aną atvirai propagandinį ir tikrai ne jų redakcijoje (tai rodo ir autorės pavardė) gimusį kardinolo interviu, kitą dieną nepriklausomame interviu būtų kardinolo paklausę, kokie faktai ar reiškiniai rodo, kad Lietuvoje dabar baisiau nei prieš trisdešimt metų, ir kaip ten tas genderizmas žlugdo vertybes, kokias konkrečiai vertybes jis žlugdo ir išvis kaip kardinolas supranta tą genderizmą, dezinformacijos laukas būtų kiek susiaurėjęs.

Būtų atsiradę daugiau abejonės

Jeigu tie žurnalistai būtų tomis pačiomis temomis kalbėję su kitaip mąstančiais žmonėmis, jų tarpe ir kitais katalikais, dezinformacijos laukas būtų aižėjęs dar labiau. O mūsų protuose ir širdyse būtų atsiradę daugiau abejonės, kuri nuostabiai gražiai lydi kelyje kito žmogaus ir santarvės link.

Šiandien yra didelė šventė. Diena, kai atgavome laisvę. Tepavyksta mums ją apginti nuo savo pačių godumo ir ribotumo. Tada mūsų neįveiks niekas.

Šiandien tai puikiai rodo Ukraina.


[1]https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kardinolas-sigitas-tamkevicius-lietuvos-padetis-siuo-metu-yra-tragiska.d?id=89261223

[2] https://newsmaker.md/rus/novosti/proschenie-bez-spravedlivosti-est-kapitulyatsiya-i-slabost-patriarh-kirill-vyskazalsya-o-voyne-v-ukraine/ 

[3] https://www.americamagazine.org/faith/2022/03/07/vigano-ukraine-242526

[4] Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Lobbying in the 21st Century: Transparency, Integrity and Access, 2021 m., EBPO leidykla, Paryžius, adresu: https://doi.org/10.1787/c6d8eff8-en

[5] https://www.vaticannews.va/lt/popiezius/news/2019-10/popieziaus-pranciskus-klerikalizmas-yra-iskrypimas.html

Skaityti straipsnį

2184

Apie sankcijas Rusijai

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

4 kovo, 2022

Virusai ėdantys sankcijas

Sankcijos ilgai buvo vertinamos kaip nepakankamai efektyvus priešininko suvaldymo mechanizmas.

Geriausią paaiškinimą, kodėl sankcijos paprastai nepasiekia savo tikslo, galime gauti pasitelkę analogiją su antibiotikais. Jie išties veikia tik tuo atveju, kai pakankamai ilgai vartojamos stiprios jų dozės. Bet tada išlenda šalutiniai poveikiai.

Prasmę atkuria moralė

Dabar gyvename vadovėlinių tiesų perrašymo laikais. Jau gerus 15 metų aišku, kad visos tos gražios ir viską aiškiai sudėliojančios mikro ir makro ekonomikos paklausos pasiūlos kreivių diagramos turi tiek papildomų sąlygų, kad neturi prasmės.

Apie tai šimtus kartų aiškinau auditorijose, tik gaila, kad jos prastuose universitetuose vis dar kalamos į studentų ir net mokinių galvas.

Prieš šimtą metų gimusi ekonomika vis dar atrajojama vadovėliuose, o Lietuvoje, deja, atgaivinama net pernai partvirtintose mokyklinėse mokymo programose.

Vis dėlto ekonomikos tyrimų laukas grįžta prie savo keleto tūkstančių metų šaknų ir vėl vadinasi politine ekonomija. Politinė ekonomija remiasi aiškiai išgrynintomis tos ar kitos politinės grupės moralės normomis ir taip jungia ekonomiką su politika.

Kinta ne tik teorija. Kitaip vertinami ir ekonominiai veiksmai, tarpe jų sankcijos.

Prekyba karo nesustabdo

Kaip ir dauguma mūsų, su didžia pagarba Ukrainai stebiu jos kovas. Tai, kad Rusija išplės jau aštuonerius metus vykstantį karą į visą Ukrainą, buvo aišku gerą pusmetį.

Apie tai ne kartą kalbėjo daugybė analitikų ir politikų. Tai, kad minios klausė „taikos“ šauklių, kurie nuolat kalbėjo apie ekonominius ryšius (kitaip sakant savo pelnus, kaip tokių brolių vizbarų atveju) yra normalu: visada maloniau girdėti apie pelną, ypač jeigu naiviai tiki, jog juo bus pasidalinta.

Pastarosios dienos, kai paskelbtos iš esmės jokio precedento niekur ir niekada neturėjusios sankcijos (pabrėžiu, tai ne tik ir ne tiek ekonominės, kiek politinės sankcijos) pakeičia dar vieną pastaruosius apytikriai septynis dešimtmečius vyravusią paradigmą, jog tarpusavio prekyba sustabdo rimtų karinių konfliktų galimybę.

Kai Lietuva pyko (ir teisingai pyko), kad Vokietija stato nordstrymus, sąmoningai ar nesąmoningai buvo akcentuojamas Vokietijos pramonės godumas. Atseit, vokiečiams reikia rusų naftos ir jie, godulio apimti, nebemato rusų grėsmes.

Manau, kad toks paaiškinimas tikrai pernelyg primityvus.

Vokietijos politikai, remdami minėtą ir panašius projektus, rėmėsi naivia economics logikos pagimdyta prielaida, kad prekyba savaime pakerta karinio konflikto tarp prekiaujančių šalių šaknis.

Mąstoma, kad jeigu jau ryšiai labai tamprūs ir abipusiai naudingi, tai kas gi imsis juos kapoti. Toks mąstymas paremtas dvejomis giluminėmis klaidomis.

Pirma, naiviai tikima, kad žmogus racionalus ir jo veikimas nukreiptas naudos link. Panašus tikėjimas toks gilus, kad suvokiamas kaip kažkoks gamtos dėsnis.

Prisimenate, vos prieš kelias savaites mąstantys ir iš ateities perspektyvos procesus analizuojantys politikai buvo pašiepiami ir linčiuojami, nes esą sugalvojo kažkokią vertybinę politiką, kai reikia kalbėti apie verslo plėtrą ir jo naudas.

Politika visada vertybinė

Šiaip jau bet kam, kas mąsto, aišku, kad bet kokia politika yra vertybinė ir kitokia būti negali.

Tiesiog vieni politikai akcentuoja laisvę, demokratiją, įstatymo viršenybę — kitaip sakant taikaus sugyvenimo vertę, o kiti mano, jog vertybė yra matuojama pinigais.

Priešprieša „verslas“ versus „ kažkokios vertybės“, net jeigu tokiais terminais besimėtantys veikėjai patys to nesuvokia, gali būti sutraukta į formulę, už kiek parsiduosime ir kaip parduosime savo laisvę.

Taigi, kam jau kam, bet didelę paramą vizbarams pademonstravusiems lietuviams tikrai nederėtų pamokslauti vokiečiams.

Antra, ekonomiką į priekį stumiantis mąstymas linkęs tikėti, jog ir kita pusė mąsto panašiai. Jeigu jau aš bijau prarasti rinkas ir pelnus, tai ir kita pusė, akivaizdu, to visomis jėgomis stengsis išvengti.

Panašus mąstymas itin primityvus ta prasme, kad galios, statuso siekis, noras dominuoti žmonių bendruomenėse yra gerokai stipresnis, nei banalus materialinės naudos siekis.

Visos tos maslow ir panašios piramidės, kur pradedama nuo bazinių poreikių ir po to slenkama aukštesniųjų link, tėra grubi saviapgaulė.

Žmogus gerokai sudėtingesnis, ir jo gebėjimas aukotis yra neišmatuojamas, net jeigu teisindama save konformizmu persisunkusi minia ir akcentuos materialius dalykus. Tai dabar tūkstantąjį kartą žmonijos istorijoje demonstruoja Ukraina.

Tai demonstruoja ir demokratinių Vakarų valstybių vyriausybės nuo Europos Sąjungos ir Japonijos iki JAV ir Kanados.

Sukurti stiprią ES gynybos sistemą

Šiandien regime, kaip griūva dar vienas vulgarios ekonomikos mitas giliai įsišaknijęs būtent demokratinėse Vakarų visuomenėse, kad neverta manyti, jog politinio lauko žaidėjai sąmoningai pasirinks veiksmus, kurių kaina jiems bus labai didelė.

Visos valstybės, ir ypač Europos Sąjungos, kurios ryšiai su Rusija labai tamprūs, puikiai suvokia, kad gyvenimas Sąjungoje tikrai pasunkės ir tai, kas dešimtmečiais atrodė norma gali tapti (ir manau taps) prabanga.

Per labai trumpą laiką teks sukurti labai stiprią Europos Sąjungos autonominę gynybos sistemą bei kariuomenę.

Beje, apie tai kalbėjau ir prieš 2019 metų Europos parlamento rinkimus — tada tai sakiau vienintelė, ir net konservatoriai, istoriškai akcentuojantys NATO gynybinę sistemą, tada tokią poziciją labai kritikavo.

Dabar — tiesiog valandomis! — ji įsigali ne tik Europos Sąjungos institucijose bei Europos akademinėje bendruomenėje, bet ir valstybėse narėse.

Tokio žingsnio kaina visiems tikrai bus didelė, ką demonstruoja vien 100 mlrd. eurų, kuriuos savo kariuomenei stiprinti skyrė Vokietija.

Europos liaudies partijos grupė Europos parlamente, kuriai priklausau, pradeda reikalauti nutraukti bendradarbiavimą su Rusija bet kokios ginkluotės klausimu, kalba apie kuo skubesnį infrastruktūros, kuri leistų permesti karius į Rytų Europą, stiprinimą.

Nepriklausomos energetinės sistemos sukūrimas

Labai brangiai atsieis ir nepriklausomos nuo Rusijos energetinės sistemos kūrimas bei jos dujų ir naftos atsisakymas. Vien pernai Europos Sąjunga Rusijai už naftą ir dujas sumokėjo 100 mlrd. eurų, po 120 mln. eurų per dieną.

Jei vienas tankas kainuoja apytikriai 1,5 mln. eurų, o ukrainiečiai sakosi kasdien sunaikinantys 50 tankų, galime sakyti, jog per dieną mes Rusijos kariuomenę apginkluojame 30 naujų tankų. Be abejo, viskas gerokai sudėtingiau, bet susimąstyti verta.

Norint pristabdyti Rusijos puolimą Ukrainoje , o vėliau ir mūsų namuose, jau dabar privalu skelbti embargą Rusijos naftai ir dujoms.

Skamba neįtikimai? Na ką gi, dabar sakau jums ne tai, kas gimė mano galvoje, kartoju tai, kas trečiadienį kalbėta didžiausioje Europos Parlamento grupėje, žinomoje kaip labiausiai verslą remianti europinė centro partija.

Ir tai buvo sutikta jei ne palankiai, tai tikrai su supratimu. Net ir vokiečių delegacijos, kuri dar prieš keletą savaičių būtų tiesiog sukilusi. Ekspertų vertinimai rodo, kad atsargų išgyventi iki žiemos turėtų užtekti.

Embargo Rusijojs energetiniams ištekliams

Kol kas dalis Rusijos bankų, jų tarpe tokie gigantai kaip Sberbank nėra atjungti nuo SWIFT sistemos būtent todėl, kad būtų galima apmokėti Rusijai už energetinius išteklius.

Ir tai labai silpnina visą sankcijų paketą. Įvedus embargą, galima toliau plėsti ir bankinės sistemos užkardymą.

Taip pat kalbama, kad tuoj pat turi būti sustabdytas anglies iš Rusijos importas. Tam, kad nors dalinai būtų atkurtas balansas, ribotam laikui siūloma pasitelkti anglis iš Pietų Afrikos ir kitų pasaulio valstybių.

Nors itin griežtai prieš pasisako aplinkosaugininkai, ribotam laikotarpiui taip pat siūloma pasitelkti skalūnų dujas iš JAV, tokiu būdu mažinant priklausomybę nuo Rusijos dujų.

Siūloma, kad branduolinės jėgainės, kurios nepriklauso nuo urano ar Rusijos technologijų, turėtų būti naudojamas dar kažkokį ribotą laiką.

Kad ir kaip žiūrėtume, netvari branduolinė energetika, vertinant iš platesnės perspektyvos, tikrai tvaresnė nei Rusijos dujos, anglis ar nafta.

Kaina už laisvę

Siūlomos tolesnės sankcijos yra drastiškos, bet žinant, kad Rusija tikrai nesustos, jos anksčiau ar vėliau tikrai taps realybe.

Vyresnė Lietuvos karta dar pamena šaltą 1991 metų žiemą, kai nebuvo šilto vandens ir nuo šalčio geliančiais pirštais skalavome savo ir vaikų rūbus. Bijau, jog tai gali tekti patirti ir mūsų jaunimui.

Į gynybos sistemas ir energetinio sektoriaus transformacijas permesti pinigai nepasieks daugelio kitų verslų, per pastaruosius porą metų ir taip nukentėjusių nuo pandemijos, tad jų atsigavimas irgi užtruks.

Nemanykime, kad Rusijos agresijos kainą mokės tik Rusija.

Mokėsime visi — ir tiesiogiai kaip sumažėjusius finansų srautus, ir netiesiogiai, kaip jau dabar skaudžiai kandančios infliacijos prieaugį. Bet tai bus kaina už laisvę.

Laukia ir dar vienas, bene rimčiausias, išbandymas. Kai nuslūgs įtampa dėl Rusijos paskelbto karo, kai kasdieniai darbai palaipsniui mūsų galvose uždengs ukrainiečių didvyriškumo pavyzdžius, prabils tie ir tos, kurie aiškins, kad kenčiame ir mokame už svetimą karą

Kad tai mūsų neliečia. Kad priešas yra ne toks baisus, kaip karksi politiniai oponentai. Netikite?

Pasaulis jau kitoks

Kaip visokie girniai ir paluckai su vilijomis neatsiprašė tautos, už tai, ką kalbėjo vos prieš kelias dienas, taip ateityje sunkumams užklupus jie vėl aiškins, kad bėda ne autoritariniai Rusijos ir Kinijos (tai kitas, dar žiauresnis priešas), o politiniai oponentai. Ir išvargę žmonės jais tikės. Baisiausia, kad tai vyks visoje ESe ir ne tik. Pasiruoškime kitokiam pasauliui.

Skaityti straipsnį

1944

Įveikiant nerimo ištakas

Darbas Europos Parlamente, Ketvirtadienio Pranešimai

28 sausio, 2022

Pirmosios šių metų savaitės buvo labai įtemptos. Geopolitinė temperatūra kaista, karo Ukrainoje nuojauta sklando virš Europos, autoritarinės Rytų galios — Rusija ir Kinija vis dažniau ir grubiau bando Europos Sąjungos valstybių vienybę.

Kalbant apie Lietuvą, visos čia paminėtos problemos atrodo dar grėsmingesnės dėl keleto priežasčių.

Pirma, valstybę valdo išskirtinai nestabilus prezidentas, kurio nuomonė kinta net ne pagal reitingus ir tautos apklausų rezultatus, bet, tikėtina, pagal tai, ar jis išsimiegojo ar neišsimiegojo. Šis mano pasažas gal daliai jūsų nuskambės pernelyg aštriai,  vis dėlto nuosekliai stebint prezidentūros politinės retorikos vingius, jokia kita mintis į galvą nešauna. 

Labai rimtai stebiu ir vertinu tiek Vyriausybės pareiškimus, tiek prezidento ir jo aplinkos kalbas. Ir jeigu Vyriausybės pozicija esminiais politikos klausimais  iš esmės aiški ir nuosekli, tai prezidento blaškymasis tiesiog rodo, kas atsitinka, kai valstybę pradeda valdyti virėja. Tiksliau sakant, žmogus, kuris nė dienos nedirbo rimto vadovaujančio darbo; žmogus, kuris drąsiai aiškino, jog politinė ekonomija neegzistuoja, nors tai, ką jo pareigos jam išties paveda ir yra politinės ekonomijos veikimo sfera. Galiausiai, dabar Lietuvos prezidentu bando būti žmogus, kuris niekada nė dienos nebandė dirbti įtempto politiko darbo, ir, vis labiau panašu, absoliučiai nesuvokia nei politinio žaidimo taisyklių, nei politinio veikimo logikos, ir net negeba rišliai pats sau neprieštaraudamas apibrėžti savo asmeninių vertybių.

Šiame kontekste dalies politologų reikalavimas, kad iš aštraus Vyriausybės ir prezidentūros dialogo pasitrauktų tas, kuris protingesnis, gali būti suvoktas tik kaip tų politologų reikalavimas atsistatydinti Lietuvos Vyriausybei. Ar jie tikrai nori palikti Lietuvą be valdžios esamoje itin įtemptoje geopolitinėje situacijoje, jau kitas ir tikrai svarstymo vertas klausimas.

Mano tvirtu įsitikinimu, Lietuvai labai pasisekė, jog tokiu metu, kai tarptautinė padėtis aštrėja ne dienomis, o valandomis, valstybėje daugelį postų užima jaunesnės kartos politikai, užaugę ir susiformavę jau Nepriklausomybės sąlygomis.

Antra, nors manytina, kad net dalis žmonių, kurie pradžioje pritarė maršistų vojažams, palaipsniui praregi ir suvokia, kad gašlių orlauskų, merkantilinių juvelyrių ir amžinai nuskriaustų dėl savo seksualinės orientacijos negebančių apsispręsti panelių į priekį vedama minia tėra minia. Ta minia lengvai nuspėjama, jos vadai — nuo santechnikų iki revoliucijos Afrikoje šauklių — korumpuoti, o visa, ką ji sugeba, tai statyti kartuves ir baubti, kad jos kažkas bijo. Niekas, žinoma, tų budulių nebijo, tik problema ta, jog šia minia Lietuvoje bando naudotis ne tik prezidentas, bet ir Lietuvos Bažnyčios hierarchai.

Prieš keletą dienų kardinolas Sigitas Tamkevičius paskelbė, kad Lietuvoje padėtis šiuo metu yra „tragiška“, „ sunkesnė nei buvo prieš trisdešimt metų, kai stovėjome prie Televizijos bokšto ar Aukščiausios Tarybos rūmų“, o valstybės ateitis „miglota“. Interviu https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kardinolas-sigitas-tamkevicius-lietuvos-padetis-siuo-metu-yra-tragiska.d?id=89261223  aiškiai suponuoja, jog tikėjimas kardinolui tėra galios įrankis, o kasdienybes įtampas kelia nepaklusnūs marksizmo ir genderizmo apsėsti Vakarai.

Tas ganėtinai trumpas interviu iš esmės yra visų įstrigusių praeityje manifestas, aiškiai parodantis, kaip ir apie ką jie mąsto, kaip suvokia situaciją. Sovietmečiu tapęs aršiu ideologu, kardinolas negali sustoti juo būti ir tada, kai padėtis iš esmės kitokia. Kovoti dabar reikia ne prievarta ir bandymu perauklėti kitaip mąstančius. Būtinas dialogas su visuomene, suvokiant, jog ir tikintys žmonės nėra kardinolo pavaldiniai, net jeigu jis taip galvoja ar norėtų, kad taip būtų.

Komiška, žinoma, jog kardinolas dabar pasiskelbia esąs didis katalikiškų profesinių sąjungų gerbėjas, nors 2009 metais, kai į lietuvių kalbą buvo verčiama Benedikto XVI enciklika „Caritas in Veritate“, ne tik nesistebėjo, bet net ir palaimino iš esmės darbuotojus žeminantį profsąjungų, kaip darbėmių susivienijimo, vertimą.

Puikiai regima, jog bet kokios intelektualesnės tikėjimo diskusijos, tokios dažnos ir gilios „supuvusiuose“ Vakaruose, Lietuvoje tiesiog nevyksta. Ir dėl to tikrai kalti ne Vakarai, o bailūs Lietuvos hierarchai uždari bet kokiam intelektualesniam dialogui.

Pritariu kardinolo minčiai, jog „[T]ikėjimo žmonės niekada negali nuleisti rankų“, o kai „žmogus pozityviai veikia, tada ir Dievas padeda“. Būtent todėl, kad galvoju taip pat, tik mano išvados dėl Lietuvos padėties ir jos ateities visiškai kitokios, rankų nenuleisiu, o vasario 22 dieną Seime kartu su Seimo nariu Andriumi Navicku organizuoju konferenciją „Klerikalizmas kaip iššūkis Bažnyčios socialiniam mokymui“ .

Pakviesime ir hierarchus — belieka viltis, jog gal nors šį kartą jie ras drąsos tyliai nebeužsidaryti  savo gražiuose rūmuose, o nusileisti iki kasdienybės, kur jų vedamos Bažnyčios laidojimo namai ciniškai perparduoda jau panaudotus karstus, o mušamos moterys — žmonos ir mamos —  ir toliau, priešingai Bažnyčios mokymui, nesuvokiamos kaip vyriško mačizmo aukos.

Trečia, liūdna, bet vadinamoji tautinė mokykla užaugino kartą apolitiškų individų, kuriuos dar Antikos laikais vadino idiotais. Bene geriausias tokio pragmatinio patriotizmo pavyzdys yra broliai Vizbarai. Visur garsiai kalbėję apie savo išskirtinį patriotizmą, aktyvią veiklą šaulių organizacijoje, susidūrę su pirma įtampa, jie atvirai demonstravo totalų geopolitikos ir politikos apskritai  neišmanymą.

Toks dalykas gal ir būtų atleistinas kokios parduotuvės, prekiaujančios bulvėmis ir dantų šepetukais, savininkams, bet kai absoliučiai situacijos nesuvokia strategiškai svarbios, tegul ir kuklių apimčių, bendrovės atstovai, privalu ieškoti reiškinio šaknų.

Lietuvos mokyklose jau seniai nuosekliai nedėstoma politologija.

Ten jau senokai įsigalėjusi ideologizuota ekonomikos mokymo logika, kur esminis akcentas dedamas į verslumą. Savaime tai nėra problema. Vis dėlto verslui teikiant kuriančias galias, samdomas darbas tarp eilučių pateikiamas it kažkokia žemesnės rūšies veikla. Apie darbus viešajame sektoriuje — mokytojus, gydytojus, valstybės tarnautojus, karius, etc., kurie itin svarbūs bendruomenei, nekalbama iš viso. Dar daugiau, kadangi verslumas akcentuojamas, sukuriamas įvaizdis, jog būtent tik vienas iš esminių ekonomikos išteklių  — verslumas kuria ekonomiką, kas bet kokiu vertinimu yra absoliuti nesąmonė. Blogiausia tai, jog toks pasaulio matymas naikina bendrojo gėrio sampratą.

Toks itin verslininkiškas pasaulio vaizdas Lietuvos ekonomikos programose ir mokyklose įsigalėjo ne be Laisvosios rinkos instituto ir ilgamečio to instituto ideologo vyskupo Kęstučio Kėvalo įtakos.  Taigi, nors dabar kardinolas S. Tamkevičius žavisi profsąjungomis, jos, kaip ir katalikiška Gegužės pirmoji —  darbininkų šventė —  iš mokyklų programų buvo šalinamos ne be Lietuvos katalikų Bažnyčios veikimo.  Ir tai vyko priešingai Bažnyčios socialinio mokymo esmėms. 

Kodėl tai akcentuoju būtent dabar?  Atsakymas nesudėtingas. Lietuvoje taip ilgai politika buvo suvedama į tinklų naivioms močiutėms gaudyti  mezgimą, kad dabar visiškai prarasta politinio konflikto prasmė ir tų konfliktų sprendimo keliai.

Prezidentas, kardinolas ir staiga pavojų savo verslams išvydę verslininkai politinį procesą vertina labai panašiai —  sprendinius supaprastina iki statuso klausimo.

Kaip galima eiliniam tikinčiajam, o ypač moteriai, diskutuoti apie Dievo veikimą kasdienybėje, jeigu sprendžia kardinolas? Kardinolas suteikia sau teisę skelbti jam priimtinas politines tiesas nei daugiau, nei mažiau kaip Dievo žodį. Vis dėlto kiekvienas tikintysis nuo vaikystės žino, kad yra tik vienas „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 1-12) ir tas kelias yra Jėzus. Primenu, ne kardinolas, o Jėzus.

Ir ar galima diskutuoti dėl valstybės plėtros kelių, jeigu viską sprendžia prezidentas? Beje, prezidentas, kurio rinkimų programa ir pažadai iš esmės skiriasi nuo to, ką jis deklaravo rinkimų metu, nepaisant to, ar jis pats suvokė, ką tuomet deklaravo.

Ir ar galima deramai vertinti valstybės strategines užduotis, jeigu jas savo raudomis apie sugriautą verslą slopina įtampą patyrę verslai?

Modernus politinis žaidimas remiais rinkimais, ideologine laikysena, dialogu ir kompromiso paieška. Galiausiai, jis remiasi politiniu ir vertybiniu intelektu.

Tikiuosi mano tekstas daug kam nepatiks. Mūsų visų galvos geriau veikia, kai matome pavojus ir girdime tuos, kurių pažiūros priešingos. Tad kalbu tiesiai ir aštriai. Beje, būtent taip mane kalbėti įpareigoja ir mano profesija.

Atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje (pvz., žr. cituotą Steel and Morris v. United Kingdom, par. 90).“

Toleruoju kardinolo hiperbolizavimus, kaip ir prezidento atminties skyles gimdančias prieštaringas įžvalgas, ir būtent tuo pagrindu leidžiu sau provokuoti dabar ir ateityje.

Skaityti straipsnį

1749

Vienuolė liudija Kristaus meilę

Be kategorijos

4 kovo, 2021

Sesuo Luisa (kairėje) 2010 m. kalba per Translytinio susivokimo sesiją kunigams ir diakonams 2010. (nuotrauka Nathan Schneider).

Amerikos jėzuitų leidinyje šių metų vasario 25 dieną sesuo Luisa liudija savo patirtis (vertė Kazimieras Seibutis).

Esu vienuolė ir jau daugiau kaip dvidešimt metų patarnauju translyčiams asmenims. Pateikiu kelias drąsiausių iš jų istorijas.

Courtney Sharp yra pirmoji translytė moteris, su kuria susidūriau. Susipažinau su ja dar 1999 metais, ir tuo tada esame draugės.

Neseniai gavau iš jos elektroninį laišką. Ji ką tik perskaitė 2020 m. birželio dokumentą dėl translyčių asmenų, kurį parašė Sent Luiso arkivyskupas emeritas Robertas Carlsonas.

Savo pastabas ji pradėjo tokiais žodžiais: „Galvoju apie tai, kaip krikščionys gali supaprastintai žvelgti į dalykus ir greitai padaryti žalingų išvadų, kurios palaiko jų iš anksto nusistatytas sampratas.“

Tai, ką jis pasakė apie ją ir kitus translyčius asmenis, visiškai neatspindėjo to, kas ji yra. Kaip ir Sharp, mane šis pranešimas labai nuliūdino.

Tai, kas sakoma apie translyčius asmenis, man labai asmeniška, nes jau daugiau nei dvidešimt dvejus metus jie formuoja mano tarnystę ir mano pačios gyvenimą Dieve.

Kai pradėjau patarnauti jiems, vos keli žmonės apskritai žinojo šį žodį. Per kelerius pastaruosius metus translyčiai asmenys tapo daug labiau matomi, bet iš maždaug 330 milijonų Amerikos gyventojų tik apie pusantro milijono yra translyčių, tad dauguma amerikiečių asmeniškai nepažįsta nė vieno translyčio asmens. 

Dėl to kyla daug sumaišties. Ką gi reiškia tas „translytis asmuo“ ir ką vadinamieji normalūs katalikai turėtų galvoti apie translyčius asmenis, gyvenančius tarp jų, ir kaip su jais turėtų bendrauti?

Arkivyskupas Carlsonas yra vienas iš keleto vyskupų, kuris savo vyskupijų tikintiems katalikams pateikia potvarkių dėl translyčių asmenų.

Savo raštą, kaip ir kiti vyskupai prieš jį, jis pradeda teiginiu, jog svarbu gerbti translyčius asmenis kaip Dievo vaikus, užjausti juos ir būti taktiškam jų atžvilgiu.

Bet išsyk po to paskelbiama pamatinė žinia, jog pats translyčių asmenų buvimas yra neįmanomas, nes Dievas nekuria translyčių žmonių.

Jie neva kenčią psichologinį sutrikimą, todėl mes turime švelniai ir pagarbiai padėti jiems suprasti, kad jie nėra tokie, kokie sakosi esantys.

Negana to, jie rizikuoja savo amžinuoju išganymu, nes iškelia save aukščiau už Dievą ir, remdamiesi paviršutiniškais jausmais, savanaudiškais norais ar kokia nors „genderine ideologija“, mano galį pakeisti savo kūnus.

Kad ir kokie geri būtų vyskupų ketinimai, nerandu pakankamai griežtų žodžių išsakyti savo nepritarimą, nes juk neįmanoma skatinti pagarbos ir užjautos žmonėms ir tuo pat metu tvirtinti, kad jų nėra.

Sharp toliau sako, jog kai kurie žmonės: „tiki, jog gana pasižiūrėti į X ir Y chromosomas ir Pradžios knygos 1-ojo skyriaus 27-ąją eilutę („Dievas… sukūrė … vyrą ir moterį“, Pr 1,27), kad taptų aišku, ką Dievas numatė kiekvieno mūsų gyvenimui. Dievas sukūrė mus vyrais ir moterimis. Tai viskas, ką turime žinoti. Tai taip paprasta.“ Tačiau viskas nėra taip paprasta. Jokio žmogaus gyvenimas negali būti redukuotas iki tokio visiško binariškumo.

Teko ne vienus metus pažinoti translyčių asmenų ir prieš tai, kai jie pakeitė lytį, ir po jų pereinamojo laikotarpio. Praleidau tūkstančius valandų su jais — jų ir savo namuose, jų ir savo bažnyčioje, taip pat su jų šeimomis per gimtadienius ir laidotuves. Verkiau ir džiaugiausi kartu su jais.

Translyčiai žmonės kur kas akivaizdžiau nei dauguma mūsų suvokia tą tikrovę, jog mes, žmonės, esame sudėtingi, slėpiningi Dievo kūriniai iš kūno ir sielos, todėl labiausiai nori, kad ši tikrovė būtų gerbiama.

Jų pereinamasis laikotarpis — tai procesas, kurio metu augama į visybiškumą ir šventumą. Tai, ką jie patiria, yra klasikinis krikščioniškasis gyvenimo atsivertimas, atsimainymas Dieve. Tai, ko liudininke man daug kartų teko būti jų gyvenime, yra tai, ką katalikai vadina Velykų slėpiniu.

Daugumos mūsų vidinis jausmas to, kas esame ir kaip kiti mus suvokia, sutinka. Mes tą atitikimą priimame kaip savaime suprantamą dalyką ir nė neįsivaizduojame, kad kitiems gali būti kitaip. 

Tačiau dalelei žmonių šeimos šis atitikimas yra sunkiai suvokiamas dėl priežasčių, kurių vis dar iki galo nesuprantame. Tiems, kurie nėra translyčiai, dažnai sunku suvokti gelmę kančios, kurią sukelia bandymas būti tokiu asmeniu, kokiu, kaip jie žino, jie nėra. Tai dažnai sukelia depresiją, izoliaciją ir savidestrukcinį elgesį.

Dawn Wright išgyveno pereinamąjį laikotarpį prieš daugelį metų ir šiuo metu gyvena Floridoje. Ji yra Vakarų gubernatorių universiteto verslo analitikos dėstytoja. 1999-aisias, kai susipažinau su ja, jai buvo 54-eri ir ji vis dar desperatiškai stengėsi kovoti su faktu, kad yra translytė. 

Ji keliskart bandė žudytis ir jautėsi labai nestabiliai. Nesyk jai išsprūdo skausmingas prisipažinimas: „Aš neprašiau šių jausmų. Jie tiesiog yra manyje. Ištisus dešimtmečius kasdien meldžiau, kad norėčiau būti vyru, bet šios maldos man nepadėjo.“ 

Wright, kaip ir tūkstančiai kitų, dėjo milžiniškas pastangas stengdamasi būti tuo asmeniu, kuriuo visi ją laikė. Jai tai nepavyko, lygiai kaip tai nepavyksta jokiam kitam translyčiam asmeniui.

Po daugelio bandymų metų, daugiau nebeišgalėdami dėtis tuo, kuo jie nėra, translyčiai asmenys įžengia į antrąją transformacijos proceso stadiją. Jie priima itin rizikingą ir drąsų sprendimą gyventi pagal tiesą, o ne pagal melą. 

Galiausiai jie prisipažįsta patys sau, jog nebegali apsimetinėti ir bandyti būti tuo, kuo jie nėra. Toks pripažinimas ateina tik po to sunkaus savęs pažinimo darbo per terapiją ir po ilgų maldų. 

Tada pamažu ir atsargiai jie pradeda priimti gyvenimą keičiančius sprendimus, kad pagaliau galėtų gyventi pagal autentišką savastį. Daugelis jų praranda šeimą, netenka darbo, draugų, tikinčiųjų bendruomenės ar net visų šių dalykų iš karto! Kiek iš mūsų esame sumokėję tokią kainą, kad gyventume vientisai?

Sara Buechner yra koncertuojanti pianistė, pelniusi keletą tarptautinių apdovanojimų. Pažįstu ją jau keturiolika metų. Šiuo metu ji dirba Templo universitete Filadelfijoje.

Buechner darė tarptautinę karjerą, tačiau iš jos liko šipuliai, kai ji pradėjo perėjimo laikotarpį. Tai buvo dveji su puse metų neįtikėtinų praradimų. Kaip sako ji pati: „Bet mano kūne tvyrojo visiška ramybė, nes ši vidinė kelionė buvo neatsiejama nuo manęs, ir į ją aš leidausi ne viena, o su Dievu.“

Pamažu, po dar ne vienus metus trunkančio laikotarpio, kai jie eina per skausmingas ir sudėtingas asmeninio bei viešo perėjimo laikotarpio stadijas, kurios kiekvienam yra unikalios, neapykantą sau pakeičia meilė sau. 

Jie atgauna pasitikėjimą savo pačių tikrovės suvokimu. Pagaliau jie pasiekia santarvę su savimi ir su aplinkiniu pasauliu. Ir su Dievu. Jie perėjo iš to, kas buvo kova su mirtimi, į tai, kas dabar gali teikti gyvybę. Tai ir yra Velykų slėpinio išgyvenimas.

Scotty Pignatella yra aviacijos ir kosmoso pramonėje dirbantis sistemų inžinierius, gyvenantis Tusono mieste Arizonoje. Didžiausia jo aistra — tai fotografija. Jį irgi pažįstu keturiolika metų. Pignatella man ne kartą yra sakęs, jog nuotraukos geriausiai pavyksta ne skaisčią dieną ar tamsią naktį, bet pereinamuoju metu, kai žaidžia brėkšmės ir sutemų šviesos. Jam patinka sakyti: „Aš esu sutemos. Esu Dievo kūrinys ir man duotas grožis pasaulyje, kurį gali matyti tik tie, kas pasirenka jį matyti.“

Ši šventa kelionė į gyvenimą su savo tikrąja savastimi Dieve ne visiems yra vienoda. Mes žmonės, o ne pagal vieną formelę išspausti sausainiai. Visgi galiu liudyti, jog translyčiai žmonės yra tie, kas jie sakosi esą. 

Žinau tai, nes kai kas nors iš mūsų gyvena pagal sąžinę ir tiesą, jaučiame Dievo esamybę. Patiriu Šventosios Dvasios dovanas translyčiuose asmenyse, kurie pretenduoja į savo tikrąją tapatybę Dieve. Matau juose ramybę, džiaugsmą, užuojautą, išmintį, meilę ir labai daug atlaidumo.

Šie žmonės yra Kristaus kūno dalis, ir nusipelno, kad su jais būtų elgiamasi kaip su Kristaus kūnu. Jie nėra tobuli. Niekas iš mūsų nėra tobulas. Po pereinamojo laikotarpio jie kovoja su gyvenimo sunkumais taip pat, kaip kovojame kiekvienas iš mūsų, bet dabar šiuos sunkumus jie įveikia su savo nepažeistu vientisumu.

Translyčiai asmenys nėra apimti kliedesių ir nebando vaidinti Dievo. Jie nėra genderinės ideologijos aukos. Jie yra tie, kas jie sakosi esą. 

Visus šiuos ilgus metus mantra, kurią jiems skyriau, buvo tokia: „Tiesa visada veda mus pas Dievą ir niekada netolina nuo jo. Laikykite savo širdį ir gyvenimą arti Dievo, ir Dievas jums parodys tiesą. Tada sužinosite, kas esate ir kaip turite gyventi pagal šią tiesą.“

Skaityti straipsnį

5304

Atviras laiškas dėl Stambulo konvencijos svarstymo Lietuvoje

Darbas Europos Parlamente, Įžvalgos, Kas esu ir kuo tikiu

24 vasario, 2020

Atviras laiškas dėl Stambulo konvencijos svarstymo Lietuvoje

Lietuvos vyskupų konferencijai, Apaštaliniam Nuncijui Lietuvoje

Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo, trumpai vadinama Stambulo konvencija, Lietuvos viešojoje erdvėje sulaukia nemažai dėmesio. Ypatingai dažnai akcentuojama, jog ji neva kažkaip paneigianti Katalikų Bažnyčios mokymą, nors Romos Katalikų Bažnyčia nėra oficialiai jokiuose savo dokumentuose pasisakiusi dėl šios Konvencijos.

Mes, žemiau pasirašiusieji, esame praktikuojantys katalikai. Mūsų padėtis Lietuvos visuomenėje dabar yra dviprasmiška. Netikintieji, kurie gauna iškreiptą krikščionybės paveikslą, nesupranta, kaip mes galime laikytis tokio tikėjimo. O dalis mūsų brolių ir seserų katalikų, apimti nerimo, pasėto atskirų, nežinia kieno įgaliotų, asmenų skleidžiamo diskurso ir negaudami visapusiško mokymo, su nepasitikėjimu žiūri į bet ką, kas mėgina užmegzti diskusiją.

Esame priversti nerimauti, jog, komentuojant minėtą Konvenciją iš neva krikščioniškos ar net tariamai katalikiškos perspektyvos, pernelyg dažnai prasilenkiama su Konvencijos tikslais ir turiniu, yra skleidžiami teiginiai, kurie diskredituoja Bažnyčios mokymą, taip pat marginalizuojama ir paniekinama akademinė bei mokslinė kataliko mąstysena.

Būtent todėl drįstame teigti, jog Lietuvos Bažnyčios tyla, kai nevyriausybinės organizacijos, kurios sakosi ginančios religijos laisvę bei katalikiškas vertybes, komentuodamos Konvencijos klausimą, skleidžia kataliko vardą diskredituojančius teiginius, supriešina Lietuvos katalikus tiek tarpusavyje, tiek su kitų krikščioniškos tradicijos valstybių katalikais, turėtų būti nutraukta.

Oficiali Bažnyčios pozicija tokiame kontekste svarbi ne tik abejonių apimtiems tikintiesiems. Ji būtina ir kaip liudijimas pasauliui. Be to, yra svarbu sudaryti sąlygas krikščionims politikams laisvai ir atsakingai daryti pasirinkimus savo darbe. (daugiau…)

Skaityti straipsnį

3096

A. Maldeikienė daro išvadą, kad R. Karbauskis melavo

#išgyvenkLietuvoje, #Maldeikienė, Žiniasklaida ir aš

30 sausio, 2017

Lietuvos bankas patvirtino, kad Ramūnas Karbauskis spaudos konferencijos metu sakė netiesą, informuoja Seimo narė Aušra Maldeikienė.

„Atsakydamas į mano sausio 19 dienos užklausimą, Lietuvos bankas paneigė sausio 17 dieną spaudos konferencijos metu Seimo nario Ramūno Karbauskio viešai paskleistą informaciją, kad išperkamoji automobilių nuoma su įmone nesusijusiems fiziniams asmenims yra įprastinė įmonės „Agrokoncernas“ įmonės praktika“, – pirmadienį socialiniame tinkle „Facebook“ parašė A. Maldeikienė.

Ji priminė, kad spaudos konferencijos Seime sausio 17 dieną metu R. Karbauskis tvirtino, kad „tai yra normali praktika, išperkamosios nuomos sutartis, palūkanos ir visa kita, kaip priklauso, tokių žmonių, kaip Greta Kildišienė, mūsų verslo praktikoje yra šimtai tūkstančiai“. (daugiau…)

Skaityti straipsnį