Savaitės apžvalga #138
Neilgas interviu su Švedijos televizijos žurnalistais trečiadienį sušildė mano širdį. Visi man jų užduoti klausimai buvo apie ateitį ir apie žmones. Ne apie tai, kaip juos gelbėti — o tai motyvas neretas lietuviškame diskurse. Klausiama buvo apie iššūkius, kuriuos keisdamasi pati sau sukuria žmonija. Tarp tokių klausimų išskirsčiau klimato kaitą, visuomenės senėjimą ir naujausių technologijų proveržį. Visa tai sukurta mūsų, žmonių, rankomis ir visa tai kasdien įvairiomis kryptimis keičia mūsų ateitį. Manęs dažnokai klausiate, kodėl vėl nekandidatuoju. Atsakymas ganėtinai paprastas — nekandidatuoju todėl, kad mano smegenys DAR tiek jaunatviškos ir smalsios, kad puikiai supranta, kad jos priklauso JAU senam žmogui. Ir tai reiškia, kad jos linkusios remtis per ilgus metus susiklosčiusiais stereotipais, veikimo modeliais ir komunikavimo įpročiais. Aš gerbiu savo amžių, ir nemanau, kad esame nebenaudingi. Patirtis yra didelis dalykas, ir jį gali padėti išvengti klaidingų kelių, įspėti apie problemas, kurios laukia. Galima kalbėtis, rašyti, padėti jaunesniems siekti jų tikslų. Konkrečiai aš su malonumu jau dabar padedu vienam kandidatui į Seimą, kurį laikau itin vertu to sunkaus darbo. (Pastaba heiteriams: tai ne mano sūnus, sūnus padeda man, o ne aš jam). Bet labai sparčiai kintančiame pasaulyje priiminėti galutinius sprendimus turi gerokai jaunesni žmonės. Matyt, sulauksiu daug priekaištų, bet pasakysiu atvirai — per visus būsimus rinkimus balsuosiu tik už tuos, kurie neperkopė 60 metų slenksčio. Neagituoju jūsų elgtis taip pat, bet siūlau pamąstyti.
